Kas yra geštaltinė psichoterapija ir kaip ji veikia?
Jeigu ieškodami psichoterapeuto matote, kad specialistas dirba geštaltinės psichoterapijos kryptimi, pats pavadinimas ne visada pasako, ko tikėtis. Vieniems geštaltas asocijuojasi su „čia ir dabar“, kitiems – su neuždaryta patirtimi ar tuščios kėdės metodu. Tačiau tai tik atskiros šios krypties dalys.
Geštaltinė psichoterapija pirmiausia yra būdas suprasti žmogų, jo sunkumus ir pokytį. Ji remiasi mintimi, kad mūsų elgesys, emocinės reakcijos ir santykių būdai neatsiranda be priežasties. Gyvendami išmokstame tam tikru būdu būti su savimi ir pasauliu. Kai kurie iš tų būdų kažkada padėjo prisitaikyti, apsisaugoti, išlaikyti ryšį su kitais ar išgyventi sudėtingose situacijose.
Tačiau tai, kas kažkada buvo naudinga, vėliau gali tapti automatiniu įpročiu, kurį kartojame net pasikeitus aplinkybėms.
Geštaltinėje terapijoje svarbu ne tik suprasti, kodėl taip elgiamės, bet ir pradėti pastebėti, kaip tai vyksta dabar – mūsų mintyse, emocijose, kūne, elgesyje ir santykiuose. Kai tai, kas anksčiau vyko automatiškai, tampa labiau matoma, atsiranda daugiau pasirinkimo.
Šiame straipsnyje pasidalinsiu, kaip geštaltinė psichoterapija supranta žmogaus sunkumus, kodėl joje tiek dėmesio skiriama dabartinei patirčiai, kūnui ir santykiui su terapeutu, kaip joje vyksta pokytis ir kaip suprasti, ar toks terapijos būdas gali tikti jums.
Žmogaus sunkumas suprantamas gyvenimo kontekste
Geštaltinėje psichoterapijoje žmogaus sunkumas nėra vertinamas atskirai nuo jo gyvenimo situacijos. Tas pats elgesys skirtingame kontekste gali turėti visai kitą prasmę. Tai, kas vienoje aplinkoje atrodo kaip problema, kitoje galėjo būti labai prasmingas ir net būtinas būdas prisitaikyti.
Įsivaizduokime žmogų, kuris sako: „Aš nemoku pasakyti ne.“ Iš pirmo žvilgsnio tai gali skambėti kaip asmeninė savybė ar trūkumas: esu per silpnas, per geras, nemoku apsiginti. Tačiau geštaltinėje terapijoje būtų svarbu suprasti, kaip toks būdas atsirado ir kokiomis aplinkybėmis jis vis dar pasikartoja.
Gal vaikystėje reikėjo būti paklusniam, nes konfliktas su suaugusiuoju buvo nesaugus. Gal šeimoje pyktis buvo smerkiamas arba už jį buvo baudžiama. Gal meilę, ramybę ar pritarimą buvo lengviau išlaikyti prisitaikant prie kitų. Tokiu atveju gebėjimas greitai pajusti kito žmogaus poreikius ir atsisakyti savųjų galėjo padėti išlaikyti ryšį ar apsisaugoti.
Suaugęs žmogus galbūt jau gyvena santykiuose, kuriuose gali nesutikti, pykti ar nustatyti ribą, tačiau jo reakcija vis tiek įsijungia taip, tarsi nesutikimas būtų pavojingas. Dar prieš sąmoningai apsispręsdamas jis gali pradėti galvoti apie kito žmogaus jausmus, pajusti įtampą kūne, nusišypsoti, nors viduje pyksta, ir automatiškai pasakyti: „gerai“. Tik vėliau atsiranda pyktis, nuovargis ar jausmas, kad savęs ir vėl neišgirdo.
Geštaltinė psichoterapija daug dėmesio skiria būtent šiam ryšiui tarp žmogaus ir jo aplinkos. Žmogaus patirtis suprantama santykyje su kitais žmonėmis, jo istorija ir dabartinėmis gyvenimo sąlygomis (Wheeler ir Axelsson, 2015, p. 29–31, 90–91).
Svarbu patikrinti ir tai, kas vyksta šiandien: gal dabartiniame santykyje nesutikti vis dar nesaugu, gal žmogaus poreikiai iš tiesų nuvertinami. Tuomet svarbu atsižvelgti ir į aplinką, o ne visą sunkumą aiškinti ankstesne patirtimi.
Terapijoje dėmesys pamažu persikelia nuo savęs vertinimo prie supratimo. Vietoj „kas su manimi negerai?“ atsiranda klausimas:
„Kas su manimi vyksta šioje situacijoje, kaip tai susiję su mano patirtimi ir kaip aš šiuo metu esu santykyje su savimi, kitu žmogumi ir aplinka?“
„Čia ir dabar“ nereiškia, kad geštaltas nesidomi vaikyste
Tai vienas dažniausių nesusipratimų apie geštaltinę psichoterapiją. Posakis „čia ir dabar“ kartais suprantamas taip, tarsi terapijoje būtų svarbi tik ši akimirka, o vaikystė, praeities santykiai ar ankstesni skaudūs gyvenimo įvykiai būtų paliekami nuošalyje. Taip nėra.
Žmogus į dabartį neateina be istorijos. Ankstesnės patirtys formuoja tai, ko tikimės iš kitų žmonių, ko bijome, kaip ginamės, kokius santykius laikome saugiais ir kokius pasirinkimus tam tikrose situacijose apskritai pastebime.
Todėl geštaltinėje terapijoje svarbu tyrinėti, kaip praeities patirtis dalyvauja dabartiniame žmogaus gyvenime. Staemmler pabrėžia, kad praeities, dabarties ir ateities nereikėtų supriešinti: terapijoje svarbu tai, kokią reikšmę jos turi žmogaus dabartinėje patirtyje (Staemmler, 2009, p. 223–225).
Pavyzdžiui, vaikystėje žmogui galėjo būti labai svarbu greitai pastebėti tėvo ar mamos nuotaikos pokyčius. Jeigu nuo suaugusiojo būsenos priklausė, ar namuose bus ramu ir saugu, jautrumas veido išraiškai, balso tonui ar menkiausiam įtampos ženklui galėjo būti prasmingas prisitaikymas.
Po daugelio metų panaši reakcija gali pasirodyti kitame santykyje. Partneriui nutilus ar pakeitus balso toną, žmogaus dėmesys akimirksniu krypsta į kitą: „Kas atsitiko? Ar jis pyksta? Ką aš padariau?“ Atsiranda įtampa, noras greitai ištaisyti situaciją, atsiprašyti ar prisitaikyti, nors dar neaišku, ar partnerio nuotaika apskritai susijusi su juo.
Tai nereiškia, kad terapijoje iš anksto nusprendžiama: „taip yra dėl vaikystės“. Ryšys tarp praeities ir dabarties tyrinėjamas. Kartais reakcija susijusi su sena patirtimi, kartais ją labiau paaiškina dabartinio santykio dinamika, o dažnai svarbūs abu dalykai.
Būtent čia atsiskleidžia „čia ir dabar“ prasmė. Galima pastebėti, kas vyksta dabar, kai žmogus pasakoja, prisimena ar atsiduria panašioje situacijoje. Gal pasikeičia kvėpavimas, kūnas sustingsta ar žmogus ima teisinti kitą ir praranda ryšį su savo pykčiu? Taip aiškėja, kaip ankstesnė patirtis veikia jo gyvenimą šiandien.
Problema dažnai kažkada buvo sprendimas
Viena svarbių geštaltinės psichoterapijos idėjų yra ta, kad tai, kas šiandien žmogui trukdo, nebūtinai visada buvo problema. Kartais dabartinį sunkumą galima suprasti kaip būdą, kuris tam tikru gyvenimo laikotarpiu padėjo susidoroti su tuometine situacija. Geštalto literatūroje tokie būdai vadinami kūrybiniais prisitaikymais.
Žodis „kūrybinis“ čia nereiškia, kad žmogus sąmoningai sugalvojo strategiją ar kad ji buvo ideali. Greičiau tai reiškia, kad tuometinėmis aplinkybėmis tai buvo vienas žmogui prieinamų būdų išlaikyti pusiausvyrą, ryšį, saugumą ar galimybę veikti. Wheeler ir Axelsson aprašo, kaip atsakai į aplinkos ir raidos iššūkius ilgainiui tampa įprasti ir didelė jų dalis ima vykti automatiškai (Wheeler ir Axelsson, 2015, p. 90–91).
Pavyzdžiui, žmogus galėjo išmokti būti labai atsakingas ir viską numatyti iš anksto. Tam tikroje aplinkoje tai galėjo padėti išvengti chaoso, klaidų ar kritikos. Vėliau tas pats gebėjimas gali virsti nuolatine kontrole: tampa sunku deleguoti, ilsėtis, toleruoti neapibrėžtumą ar priimti, kad kitas žmogus kažką padarys kitaip.
Kitas žmogus galėjo išmokti viską paversti humoru. Juokas padėjo išbūti sunkius momentus, sumažinti įtampą ar išlaikyti ryšį su kitais. Tačiau vėliau humoras kartais įsijungia ir tada, kai norėtųsi pasakyti, kad skauda, kad baisu ar kad kažkas iš tiesų svarbu. Tai, kas anksčiau padėjo išgyventi įtampą, dabar gali trukdyti artumui.
Šie būdai turi savo istoriją, funkciją ir kainą. Sunkumas atsiranda, kai atsakas tampa nelankstus: žmogus ne tiek renkasi kontroliuoti, kiek negali nekontroliuoti; juokas atsiranda net tada, kai norėtųsi verkti.
Būtent todėl terapijoje nėra skubama tokio elgesio tiesiog pašalinti. Tyrinėjama, ką jis žmogui duoda, nuo ko saugo ir kokio palaikymo reikėtų, kad būtų galima pabandyti kitaip. Ne kiekvienas dabartinis sunkumas turi vieną aiškų seną „sprendimą“ – žmogaus elgesį formuoja daugybė patirčių ir dabartinių aplinkybių.
Sąmoningumas – pradėti pastebėti tai, ką darome automatiškai
Vienas svarbiausių geštaltinės psichoterapijos principų yra sąmoningumas – literatūroje dažnai vartojamas angliškas žodis awareness. Lietuviškas žodis „sąmoningumas“ kartais skamba taip, tarsi kalbėtume tik apie racionalų supratimą. Geštalte ši sąvoka yra platesnė: ji apima tiesioginį savo patirties ir aplinkos suvokimą.
Galima labai daug apie save žinoti ir vis tiek nepastebėti to momento, kuriuo įprastas elgesys iš tikrųjų prasideda. Žmogus gali sakyti: „Aš perfekcionistas.“ Tačiau šis paaiškinimas dar neparodo, kaip perfekcionizmas vyksta konkrečią akimirką.
Pavyzdžiui, parašote svarbų laišką. Jis jau pakankamai geras išsiųsti, bet perskaitote dar kartą. Pakeičiate vieną sakinį. Tada kitą. Kyla mintis: „Dar truputį pataisysiu.“ Po valandos laiškas vis dar neišsiųstas. Kitą dieną procesas kartojasi.
Pažvelgus lėčiau gali pradėti ryškėti tai, ko anksčiau nepastebėdavote: trumpa abejonė prieš paspaudžiant „siųsti“, mintis „o jeigu atrodysiu neprofesionaliai?“, noras dar kartą patikrinti, trumpas palengvėjimas atidėjus sprendimą.
Sąmoningumas leidžia pamatyti kelią, kuriuo iki šio rezultato atėjote. Todėl terapijoje svarbu sulėtinti tai, kas kasdienybėje įvyksta per kelias sekundes. Kas pirmiausia patraukė dėmesį? Ką tuo metu pajutau? Į ką pradėjau orientuotis – į savo norą ar į tai, kaip mane įvertins kitas žmogus? Ką padariau toliau?
Sąmoningumas apima mintis, emocijas, kūno pojūčius, poreikius, kito žmogaus reakciją ir pačią situaciją. Wheeler ir Axelsson pabrėžia, kad kryptingas dėmesys ir palaikantis santykis gali padėti išryškinti procesus, kurių iki tol nepastebėjome (Wheeler ir Axelsson, 2015, p. 38–39).
Pastebėti nereiškia iš karto taisyti. Sąmoningumas nėra savikontrolės pratimas: „pagavau save taip darant, vadinasi, turiu tuoj pat nustoti.“ Pirmiausia bandoma kuo tiksliau pamatyti, kas iš tiesų vyksta. Vietoj „aš ir vėl kažką darau ne taip“ gali atsirasti: „Aha, štai kaip tai vyksta.“
Tuomet tarp automatinės reakcijos ir veiksmo gali atsirasti mažas tarpas. Jame žmogus dar nebūtinai iš karto pasielgs kitaip, tačiau pradeda matyti momentą, kuriame pasirinkimas įmanomas.
Kaip geštaltinėje terapijoje vyksta pokytis?
Dažnai į terapiją ateiname jau turėdami gana aiškią pokyčio viziją: „Noriu mažiau nerimauti“, „Noriu būti drąsesnis“, „Noriu nebeabejoti savimi“, „Noriu pagaliau išmokti atsipalaiduoti“.
Natūralu norėti kuo greičiau atsikratyti to, kas trukdo. Tačiau geštaltinėje psichoterapijoje pokytis ne visada pradedamas nuo klausimo: „Kaip tai panaikinti?“ Kartais pirmiausia svarbu suprasti, kas iš tikrųjų vyksta ir kas palaiko sunkumą.
Tarkime, žmogus sako: „Aš visiškai nemoku ilsėtis. Net savaitgalį vis randu, ką reikia padaryti.“
Paprastas sprendimas galėtų būti: suplanuoti laisvą laiką, mažiau dirbti. Tačiau žmogus greičiausiai tai jau žino. Terapijoje galima tyrinėti kitą momentą – kas atsitinka tada, kai jis iš tikrųjų sustoja.
Gal po kelių minučių ramybės atsiranda nerimas? Gal kyla mintis: „Aš švaistau laiką.“? Gal norisi automatiškai paimti telefoną, sutvarkyti virtuvę ar atsakyti į dar vieną laišką? Gal paaiškėja, kad nieko neveikdamas žmogus jaučiasi nereikalingas?
Tada problema nebėra vien „nemoku ilsėtis“. Pokytis gali prasidėti nuo mažesnio žingsnio: su terapeuto palaikymu trumpam sustoti, pastebėti kylantį nerimą ir suprasti, ko tuo metu reikia, kad sustoti būtų įmanoma.
Čia svarbi paradoksalaus pokyčio idėja. Ji teigia, kad žmogus neretai pradeda keistis ne tada, kai kuo stipriau stengiasi tapti kitoks, bet tada, kai pakankamai aiškiai susitinka su tuo, kas iš tiesų vyksta dabar (Philippson, 2012, p. 159–166).
Ši mintis nereiškia: „tiesiog priimk save tokį, koks esi, ir nieko nedaryk.“ Priėmimas geštalte nėra pasidavimas. Jis reiškia, kad nustojame kovoti su pačiu faktu, jog šiuo metu reaguojame būtent taip, ir galime tyrinėti savo patirtį bei veiksmų pasekmes.
Pokytį gali palaikyti nauja patirtis santykyje. Galimybė pasakyti tai, ko paprastai nesakome, ir nebūti atstumtam. Galimybė parodyti abejonę ir būti išgirstam. Galimybė išbandyti kitokį veiksmą ir pamatyti, kad kitas žmogus sureaguoja ne taip, kaip buvo tikėtasi (Wheeler ir Axelsson, 2015, p. 32–43).
Todėl pokytis gali vykti mažais žingsniais: šį kartą pastebėjau anksčiau, šį kartą sustojau kelioms sekundėms, šį kartą pasakiau tai, ką paprastai nutylėčiau. Tokioms patirtims įsitvirtinti gali reikėti laiko ir pakartotinių bandymų kasdieniame gyvenime.
Kodėl geštaltinėje terapijoje svarbus kūnas?
Žmogaus patirtis vyksta ne vien galvoje.
Kartais sakome „man viskas gerai“, o tuo metu stipriai sukandame dantis. Pasakojame, kad nepykstame, bet rankos įsitempia. Kalbame apie svarbų žmogų ir beveik nustojame kvėpuoti.
Geštaltinėje terapijoje į tokius dalykus galima atkreipti dėmesį todėl, kad kūnas yra mūsų patirties dalis. Pojūčiai ir judesiai neturi vienos slaptos „teisingos“ reikšmės – ji tyrinėjama kartu su žmogumi.
Galbūt sustoję pastebite: „Taip, kalbėdamas apie tai aš tikrai sulaikau kvėpavimą.“ Kas nutinka, kai tai pastebite?
Kartais kūno pojūtis atveda prie emocijos. Kartais – prie noro atsitraukti ar priartėti. Kartais žmogus supranta, kad jo kūniška reakcija susijusi su riba, kurios jam sunku paisyti.
Geštaltinėje psichoterapijoje kūno patirtis tyrinėjama kartu su jausmais, mintimis ir santykiu. Ji gali padėti pastebėti tai, kas vien pasakojant liktų nuošalyje (Wheeler ir Axelsson, 2015, p. 37–39).
Terapinis santykis – vieta, kurioje galima geriau pamatyti save
Geštaltinėje psichoterapijoje santykis su terapeutu nėra tik fonas pokalbiui apie „tikrą gyvenimą“. Tai irgi yra tikras santykis.
Jeigu labai stengiatės nieko nenuvilti, galite pastebėti, kad ir susitikimuose mėginate būti „geras klientas“. Jeigu paprastai atsitraukiate vos tik santykyje atsiranda įtampa, galbūt po nesutarimo su terapeutu taip pat norėsis nebeateiti.
Tokie momentai gali tapti svarbia terapijos dalimi. Galbūt vieną dieną pasakysite: „Praeitą kartą ant jūsų supykau, bet bijojau tai pasakyti.“ Tada galima pradėti tyrinėti tai, kas vyksta šiame konkrečiame santykyje dabar.
Kodėl taip sunku pasakyti, kad pykstate? Ko tikitės iš kito žmogaus reakcijos? Ar santykis gali išlikti, net jei nesutariate?
Kartu svarbu suprasti, kas iš tiesų vyko tarp jūsų ir terapeuto. Jo žodžiai ar elgesys taip pat gali prisidėti prie nesusikalbėjimo. Kliento reakcija nėra savaime laikoma tik ankstesnių santykių pasikartojimu.
Geštaltinės terapijos požiūriu terapinis santykis gali tapti erdve, kurioje galima geriau pažinti savo bendravimo būdus ir patirti kitokį atsaką. Tam svarbus terapeuto gebėjimas išklausyti, tikslinti savo supratimą ir naudoti savo pastebėjimus kliento labui (Wheeler ir Axelsson, 2015, p. 31–35).
Kontaktas – kaip būti su kitu neprarandant savęs?
Žodis „kontaktas“ geštaltinėje psichoterapijoje reiškia daugiau nei bendravimą ar artumą. Juo apibūdinama, kaip žmogus susitinka su aplinka – kitu žmogumi, situacija, pasauliu – pastebi, kas jam svarbu, ir į tai atsako.
Todėl geras kontaktas nebūtinai reiškia harmoniją, sutarimą ar nuolatinį artumą. Kartais jis reiškia pasakyti: „Aš su tavimi nesutinku.“ Kartais – pripažinti: „Aš noriu būti arčiau tavęs.“ O kartais – pastebėti: „Man dabar reikia atsitraukti.“
Svarbus čia vienas geštaltinės psichoterapijos paradoksas: kad galėtume iš tikrųjų būti kartu, turime galėti būti ir skirtingi. Levin ir Bar-Yoseph Levine kontaktą apibūdina kaip skirtumo patyrimą, kuris tuo pačiu metu ir atskiria, ir jungia (Levin ir Bar-Yoseph Levine, 2012, p. 2–3).
Tai matyti santykiuose. Jeigu partneris nusiminęs, galiu jį išgirsti ir neprivalau iš karto jaustis kaltas. Jeigu jis nori kažko kito nei aš, galiu pripažinti jo norą ir neprivalau atsisakyti savojo. Jeigu pykstu, galiu leisti kitam sužinoti apie mano pyktį ir nepaversti jo priešu.
Sunkumai gali atsirasti įvairiose šio proceso vietose. Vienas žmogus taip stipriai orientuojasi į kitą, kad nebejaučia, ko pats nori. Kitas saugo save atsitraukdamas vos tik santykis tampa emociškai svarbus. Trečias aiškiai žino savo poreikius, tačiau sunkiai priima, kad kitas žmogus turi kitokius.
Terapijoje nesiekiama vieno „teisingo“ kontakto būdo. Svarbu, ar žmogus gali reaguoti į konkrečią situaciją, judėti tarp artumo ir atsitraukimo, išlaikyti savo poziciją ir girdėti kitą.
Kas yra eksperimentas geštaltinėje terapijoje?
Geštaltas garsėja įvairiais eksperimentais. Vienas žinomiausių – tuščios kėdės metodas. Tačiau geštaltinė terapija nėra tuščios kėdės terapija, o eksperimentas nėra metodas, kurį terapeutas privalo panaudoti.
Eksperimentą galima suprasti paprasčiau. Kartais pokalbio metu išryškėja kažkas, ką būtų įdomu trumpam patirti čia pat.
Pavyzdžiui, žmogus pasako: „Man visai nesunku prašyti pagalbos.“ Tačiau po kelių minučių paaiškėja, kad visą savaitę jam buvo labai sunku, bet jis niekam nepaskambino. Galima pasiūlyti mažą eksperimentą: pabandyti garsiai pasakyti vieną sakinį – „Man reikia pagalbos“ – ir pažiūrėti, kas nutinka.
Gal sakinys ištariamas lengvai. Gal žmogus pradeda juoktis, pajunta gėdą ar pastebi mintį: „Jeigu man reikia pagalbos, vadinasi, esu silpnas.“ O gal nenutinka nieko ypatingo.
Visi šie rezultatai tinkami tyrinėjimui. Eksperimento tikslas nėra patvirtinti terapeuto spėjimą. Tai nėra paslėptas testas, kuriame terapeutas jau žino „teisingą atsakymą“. Veikiau bendras tyrinėjimas: „Nežinome, kas nutiks. Pabandykime ir pažiūrėkime.“
Kartais eksperimentas būna vos pastebimas. Galima kelioms sekundėms sustoti ties ką tik pasakytu sakiniu, pakartoti jį lėčiau, pabūti tyloje arba atkreipti dėmesį į judesį, kurį kūnas pradėjo, bet žmogus sustabdė.
Kitais atvejais eksperimentas gali būti labiau struktūruotas. Tuščios kėdės metodas leidžia kreiptis į įsivaizduojamą kitą asmenį ar į skirtingas savo patirties dalis ir taip tiesiogiai patirti vidinį konfliktą.
Technikos forma nėra svarbiausia. Wheeler ir Axelsson pabrėžia, kad eksperimentas padeda išryškinti tai, kas iki tol vyko nepastebimai, sulėtinti patirtį ir atverti naujas supratimo bei reagavimo galimybes (Wheeler ir Axelsson, 2015, p. 39–43). Jis derinamas su žmogumi, atsižvelgiant į jo galimybes ir norą dalyvauti; siūlymo galima atsisakyti arba eksperimentą sustabdyti.
Kokią vietą terapijoje užima jausmai ir mintys?
Emocijoms geštaltinėje terapijoje skiriama daug dėmesio. Tačiau tikslas nėra kuo stipriau jausti ar kuo daugiau emocijų išreikšti.
Emocija gali būti svarbi informacija apie tai, kas žmogui šiuo metu reikšminga. Pyktis kartais išryškina peržengtą ribą, liūdesys – praradimą, baimė – grėsmę ar nesaugumą. Tačiau ta pati emocija skirtingiems žmonėms ir skirtingose situacijose gali reikšti skirtingus dalykus, todėl ji nėra aiškinama pagal iš anksto paruoštą žodyną.
Vienam žmogui svarbu pradėti pastebėti pyktį, kurį jis daugelį metų nuslopina. Kitam reikia daugiau atramos, kad pyktis jo neužvaldytų ir jis galėtų suprasti, kas vyksta prieš jam įsiplieskiant. Svarbiau gebėti emocijas pastebėti, suprasti jų vietą konkrečioje situacijoje ir pasirinkti, kaip elgtis.
Geštaltinė psichoterapija taip pat domisi mintimis. Jos padeda suprasti savo istoriją, įsitikinimus ir tai, kaip interpretuojame situaciją. Racionalus svarstymas gali palaikyti terapinį darbą, nors kartais žmogus daug galvoja apie sunkumą, bet mažai pastebi, ką išgyvena jam pasikartojant (Philippson, 2012, p. 215–217).
Todėl greta klausimo „ką aš apie tai galvoju?“ svarbus ir klausimas „kas su manimi vyksta tuo metu, kai tai nutinka?“ Mintys, emocijos, kūno pojūčiai ir elgesys tyrinėjami kaip susijusios žmogaus patirties dalys.
O kaip geštaltinė terapija supranta traumą?
Trauminė patirtis gali pasirodyti ne tik prisiminimais. Ji gali atsispindėti kūno reakcijose, sustingime, stipriame budrume, atsitraukime, sunkume pasitikėti, būti arti kito žmogaus ar pajusti, kad šiuo metu jau yra saugu.
Todėl dirbant su trauma svarbūs saugumas, tempas, terapinis santykis, kūno patirties pastebėjimas ir žmogaus galimybės rinktis atkūrimas. Miriam Taylor pabrėžia pakankamo palaikymo ir darbo tempo derinimo prie žmogaus galimybių išbūti patirtį svarbą (Taylor, 2014, p. 62–66).
Tikslas nėra priversti žmogų „eiti į traumą“. Svarbiau, kad tai, kas kažkada buvo nepakeliama, galėtų būti tyrinėjama neprarandant atramos ir ryšio su dabartimi, prireikus sustojant.
Kartu svarbu nepamiršti, kad vien terapijos krypties pavadinimas negarantuoja kompetencijos dirbti su trauma. Jei kreipiatės būtent dėl trauminės patirties, verta pasidomėti ir konkretaus terapeuto mokymu bei patirtimi šioje srityje.
Ar geštaltinė psichoterapija tinka poroms?
Geštaltinės psichoterapijos principai gali būti taikomi ir darbui su poromis. Dėmesys krypsta į kiekvieno partnerio patirtį ir tai, kas vyksta tarp jų: kaip jie artėja vienas prie kito, kaip tolsta, kaip išreiškia pyktį ar poreikius ir kokie santykio modeliai kartojasi.
Porų terapijoje gali paaiškėti, kad konfliktas nėra vien apie konkretų ginčą. Pavyzdžiui, vienas partneris, pajutęs įtampą, pradeda stipriau spausti ir reikalauti atsakymo, o kitas tuo metu atsitraukia ir užsidaro. Kuo labiau vienas reikalauja, tuo labiau kitas traukiasi. Abu gali jaustis nesuprasti ir vis sunkiau pastebėti, kas vyksta kitam.
Geštaltinėje porų terapijoje svarbu pastebėti tokį procesą jam vykstant pačiame susitikime. Kai pora aiškiau mato savo įprastą santykio ciklą, galima išbandyti, kas padėtų išgirsti vienam kitą ir kalbėtis kitaip.
Toks darbas gali būti naudingas poroms, kurios nori suprasti pasikartojančius konfliktus, atkurti emocinį kontaktą, aiškiau kalbėti apie poreikius ir ribas ar apsispręsti dėl santykio ateities.
Porų terapija nėra dviejų atskirų individualių terapijų suma. Terapijos centre yra ir pats santykis, ir tai, kas vyksta tarp dviejų žmonių (Zinker, 1994, p. 44–47). Kartu išlieka kiekvieno atsakomybė už savo elgesį – žalingo elgesio negalima pateisinti vien santykio dinamika.
Su kokiais sunkumais kreipiamasi ir kaip suprasti, ar ši terapija man tinka?
Į geštaltinę psichoterapiją žmonės kreipiasi dėl įvairių sunkumų: nerimo, santykių problemų, žemos savivertės, gėdos, vienišumo, gyvenimo krizių ir netekčių, sunkumo suprasti ar išreikšti emocijas, atpažinti savo poreikius ir nustatyti ribas.
Tačiau nebūtina turėti aiškios diagnozės ar tiksliai suformuluotos „problemos“. Kartais žmogus ateina todėl, kad jaučia, jog gyvena ne taip, kaip norėtų, kartoja tuos pačius pasirinkimus, sunkiai supranta save arba nebemato, kaip judėti toliau. Terapijos pradžiai gali pakakti ir klausimo, į kurį dar neturite atsakymo.
Geštaltinė psichoterapija gali būti artima žmonėms, kuriems vien racionalaus savo sunkumų supratimo nepakanka ir kurie nori geriau pastebėti, kaip jų įprasti būdai pasirodo realiose situacijose – santykiuose, emocijose, kūne ir pačiame terapiniame santykyje.
Geštaltinis darbas dažnai nėra griežtai sudėliotas pagal iš anksto numatytą programą. Jo kryptį formuoja tai, kas žmogui aktualu ir kas išryškėja procese. Vis dėlto su terapeutu galima tartis dėl tikslų, darbo būdo ir pažangos vertinimo. Jei jums svarbi aiški susitikimų struktūra ar konkrečios užduotys, verta aptarti šiuos lūkesčius.
Renkantis svarbi specialisto kvalifikacija, jo patirtis dirbant su jūsų sunkumais ir tai, kaip jaučiatės su konkrečiu žmogumi. Ar galite klausti, nesutikti, pasakyti, kad kažkas nepadeda? Ar suprantate, ko siekiate kartu? Kaip pasirinkti psichoterapeutą, skaitykite mano straipsnyje.
Geštaltinės psichoterapijos tikslas nėra padaryti žmogų kažkuo kitu. Ji gali padėti geriau pamatyti, kaip šiuo metu esate pasaulyje, ir iš tos vietos atrasti daugiau būdų jame būti.
Tai kaip iš tiesų veikia geštaltinė psichoterapija?
Jeigu visą geštaltinės psichoterapijos logiką reikėtų sutraukti į vieną seką, ji galėtų atrodyti taip.
Gyvendami išmokstame tam tikrų būdų prisitaikyti prie savęs, kitų žmonių ir aplinkos. Dalis jų kažkada buvo labai prasmingi ar net būtini. Tačiau pasikeitus gyvenimui jie gali likti tokie automatiški, kad juos kartojame net tada, kai jie jau nepadeda.
Terapijoje šie procesai po truputį tampa labiau pastebimi – ne tik pasakojant apie juos, bet ir stebint, kaip jie vyksta mintyse, emocijose, kūne, elgesyje ir santykyje. Kai tai, kas anksčiau įvykdavo automatiškai, tampa labiau matoma, tarp impulso ir įprasto atsako gali atsirasti daugiau erdvės pasirinkimui.
Tai nereiškia, kad senasis būdas tiesiog ištrinamas. Žmogus gali geriau suprasti, kam jis buvo reikalingas, kada vis dar padeda, o kada jau galima pabandyti kitaip. Ji gali padėti geriau pamatyti, kaip šiuo metu esate pasaulyje, ir iš tos vietos atrasti daugiau būdų jame būti.
Apie mano darbą
Individualioje ir porų psichoterapijoje remiuosi geštaltinės psichoterapijos principais ir į procesą orientuota psichologija (Process Work). Man svarbu ne tik suprasti žmogaus sunkumą, bet kartu tyrinėti, kaip jis pasirodo dabartiniame gyvenime – santykiuose, emocijose, kūno patirtyje ir terapiniame santykyje.
Dirbu gyvai Vilniuje ir internetu.
Literatūra
Levin, J. ir Bar-Yoseph Levine, T. (2012). Gestalt in the new age. In T. Bar-Yoseph Levine (red.), Gestalt Therapy: Advances in Theory and Practice (p. 1–12). Hove: Routledge.
Philippson, P. (2012). Gestalt Therapy: Roots and Branches – Collected Papers. London: Karnac Books.
Staemmler, F.-M. (2009). Aggression, Time, and Understanding: Contributions to the Evolution of Gestalt Therapy. The GestaltPress.
Taylor, M. (2014). Trauma Therapy and Clinical Practice: Neuroscience, Gestalt and the Body. Maidenhead: Open University Press.
Wheeler, G. ir Axelsson, L. (2015). Gestalt Therapy. Washington, DC: American Psychological Association.
Zinker, J. C. (1994). In Search of Good Form: Gestalt Therapy with Couples and Families. Cambridge, MA: GIC Press (naudotas 1998 m. antrasis spaudinys).
Komentarai