Nors ilgą laiką svajojau studijuoti humanistinę egzistencinę psichoterapiją, gyvenimas pakvietė kitaip. Pradėjus lauktis trečiojo vaiko, supratau, kad dvejoms savaitėms išvykti į HEPI dar kurį laiką negalėsiu. Tuomet pasirinkau pradėti geštalto – humanistinės psichoterapijos – mokymus, kurie tapo man labai artimi ir prasmingi.

Mokiausi tiesiog būti – čia ir dabar. Ne taisyti ar analizuoti, o būti kartu su tuo, kas vyksta žmogaus viduje. Mokiausi būti kontakte, ryšyje, santykyje. Džiaugiuosi, kad Geštaltinės psichoterapijos institute „Dialogas“ atradau buvimo kokybę, kontaktą, pagrindus, kuriais šiandien remiuosi terapiniame darbe.

Geštaltas man – tai ne metodas, o būdas būti su kitu žmogumi. Su jo jausmais, kūnu, nepabaigtais sakiniais, užspaustomis ašaromis, neįvykusiu judesiu. Ne greitam sprendimui, o tikram susitikimui. Ir tame susitikime dažnai ima aiškėti tai, kas anksčiau buvo miglota.

Didelį įspūdį paliko Fritzo Perls’o darbai su klientais – ypač tie, kuriuose jis dirba ant "karštosios kėdės“- https://www.youtube.com/watch?v=ZsZqJXf4vMI

Tame autentiškume, tiesume ir drąsoje pajutau kvietimą: noriu išmokti taip dirbti. Būtent tokį darbą pamačiau Process Work terapeutų darbo metoduose. Ši kryptis man pasirodė kaip natūralus geštalto tęsinys – joje integruotas kontaktas, darbas su vaidmenimis, kūno kalbos atliepimas. Todėl mano kelias toliau natūraliai tęsėsi Process Work studijose, kuriose dar giliau mokiausi atpažinti tai, kas gimsta čia ir dabar.

Viskas prasidėjo nuo sapnų. Dvejų sapnų, kuriuose mačiau save tarp žmonių — mažoje grupėje, su vienu pažįstamu žmogumi. Sapnai atėjo prieš man dar sužinant, kas yra Process Work. Tačiau jau tada jutau, kad jie nori man kažką pasakyti, tik nežinojau- ką.

Neilgai trukus, dalindamasi su drauge savo džiaugsmu dėl sėkmingai suvaldytų konfliktų darbe, išgirdau pasiūlymą nueiti į Process Work studijų pristatymą. „Ten daug kalbama apie konfliktus — tarp žmonių, grupėse, net tarp šalių,“ – pasakė ji. Nuėjau vedina smalsumo. Ir tą pačią akimirką viskas susijungė: sutikau tą patį žmogų iš sapno — jo nebuvau mačiusi daugiau nei metus. Supratau: tai kvietimas. Dveji sapnai — dveji metai įvadinių studijų. Čia mano kelias. 

Lengva nebuvo. Studijos nuolat kvietė susidurti su savo ribotumais, su tuo, ko norėjosi vengti. Tačiau būtent tai augino. Būtent tai atvėrė duris į naujus pasirinkimus, į gilesnį savęs pažinimą. Ir mano gyvenimas ėmė keistis dar greičiau.

Po įvadinių studijų kurį laiką keliavau savarankiškai — gilinausi, taikiau, dirbau su žmonėmis. O kai 2024 metais Lietuvoje įsikūrė oficialus Process Work institutas, pajutau, kad noriu grįžti. Vėl jungiuosi į mokymosi kelią, šįkart jau su aiškiu tikslu — siekiu Process Work diplomo.

Šiuo metu žaviuosi savo mokytojų unikaliu darbu: