Kaip vyksta porų psichoterapija per pirmąjį susitikimą?
Mintis kreiptis į porų psichoterapeutę dažnai atsiranda ne tada, kai santykyje viskas jau aišku, o priešingai – kai jame daug prieštaringų jausmų.
Galbūt vis dar mylite vienas kitą, bet nebesusikalbate. Gal nuolat grįžtate prie tų pačių konfliktų, nors abu jaučiatės išbandę visus įmanomus būdus juos išspręsti. Vienas partneris siekia artumo ir pokalbio, o kitas vis labiau užsisklendžia. Kartais vienas nori išsaugoti santykius, o kitas nebežino, ar dar turi jėgų bandyti.
Būna ir taip, kad iš šalies santykiai atrodo geri: pora rūpinasi vaikais, buitimi, bendrais planais, tačiau viduje abu jaučiasi vieniši. Pokalbiai apsiriboja kasdieniais reikalais, prisilietimų mažėja, o svarbesnės temos atidedamos, nes kiekvienas bandymas apie jas kalbėtis baigiasi konfliktu arba tyla.
Tokioje situacijoje pirmasis susitikimas gali kelti daug klausimų:
Ar reikės iš karto pasakoti visą santykių istoriją?
Ar psichoterapeutė nuspręs, kuris iš mūsų teisus?
Kas bus, jei susitikimo metu pradėsime konfliktuoti?
Ar porų psichoterapija reiškia, kad turime stengtis likti kartu?
Ką daryti, jei vienas iš mūsų ateina labiau dėl kito nei dėl savęs?
Ar psichoterapeutė pastebės, kuris iš mūsų „labiau kaltas“?
Ar reikės kalbėti apie intymų gyvenimą, neištikimybę ar kitus skaudžius dalykus?
Kas bus, jei per pirmą susitikimą suprasime, kad mūsų lūkesčiai visiškai skirtingi?
Nežinomybė prieš pirmą susitikimą yra natūrali. Porų psichoterapijoje dalyvauja ne vienas, o du žmonės, todėl į susitikimą atsinešamos dvi patirtys, du požiūriai, skirtingi poreikiai ir kartais labai nevienodas pasirengimas kalbėtis.
Šiame straipsnyje papasakosiu, kaip dažniausiai vyksta pirmasis porų psichoterapijos susitikimas, ko iš jo galima tikėtis ir kas gali padėti nuspręsti, ar norite tęsti procesą.
Pirmasis susitikimas nėra teismas
Viena dažniausių baimių – kad psichoterapeutė taps teisėja, kuri nuspręs, kas santykyje elgiasi teisingai, o kas klysta.
Į pirmą susitikimą partneriai kartais ateina sukaupę daugybę „įrodymų“: prisimena neįvykdytus pažadus, skaudžius sakinius, neišklausytus prašymus, praleistas progas atsiprašyti. Kiekvienas tikisi, kad pagaliau atsiras žmogus, kuris patvirtins: „Matai, aš visą laiką sakiau, kad problema yra čia.“
Šis noras suprantamas. Kai ilgą laiką jautėmės neišgirsti, natūralu ieškoti žmogaus, kuris pripažintų mūsų skausmą.
Tačiau porų psichoterapijos tikslas nėra nustatyti kaltąjį.
Dažniausiai abu partneriai į susitikimą atsineša skirtingas tos pačios istorijos versijas. Vienas gali jaustis nuolat kritikuojamas, o kitas – ilgą laiką neišgirstas. Vienas sako, kad partneris nuo jo tolsta, o kitas jaučiasi spaudžiamas ir todėl dar labiau traukiasi. Vienas pyksta, nes jaučiasi paliktas vienas su atsakomybėmis, kitas vengia pokalbių, nes bet koks jo atsakymas, atrodo, tik pablogina situaciją.
Abi patirtys gali būti tikros.
Psichoterapijoje svarbu ne nuspręsti, kuri istorija teisingesnė, o suprasti, kaip šios dvi patirtys susijungia į pasikartojantį santykio modelį.
Kartais kuo labiau vienas partneris siekia išsiaiškinti, tuo labiau kitas užsisklendžia. Kuo labiau antrasis tyli ar atsitraukia, tuo daugiau nerimo jaučia pirmasis ir tuo atkakliau reikalauja pokalbio. Galiausiai abu patiria tai, ko labiausiai bijo: vienas – atstūmimą, kitas – spaudimą ir jausmą, kad neturi erdvės.
Kitoje poroje vienas partneris gali kritikuoti, o kitas – gintis. Kritika stiprėja, nes pirmasis nesijaučia išgirstas. Gynyba stiprėja, nes antrasis jaučiasi nuolat kaltinamas. Po kurio laiko pokalbyje lieka vis mažiau smalsumo ir vis daugiau bandymo apsisaugoti.
Šie modeliai dažnai susiformuoja ne todėl, kad žmonės sąmoningai nori skaudinti vienas kitą. Jie gali būti bandymas išsaugoti ryšį, apsaugoti save arba susigrąžinti saugumo jausmą. Tačiau ilgainiui pats apsisaugojimo būdas pradeda kurti tai, nuo ko žmogus bandė apsisaugoti.
Porų psichoterapijoje tyrinėjamas ne tik kiekvienas žmogus atskirai, bet ir šis tarp jų vykstantis „šokis“.
Nuo ko prasideda pirmasis susitikimas?
Pirmojo susitikimo pradžioje paprastai kviečiu abu partnerius papasakoti, kas paskatino kreiptis būtent dabar.
Kartais sunkumai tęsiasi ne vienus metus, tačiau būtent dabar įvyko tai, kas nebeleidžia jų atidėti. Tai gali būti stiprus konfliktas, neištikimybė, mintis apie skyrybas, emocinis atitolimas, vieno partnerio pasakymas, kad jis daugiau taip gyventi nebenori, arba tiesiog suvokimas, kad įprasti bandymai susikalbėti nebeveikia.
Svarbu išgirsti:
kaip santykių situaciją mato kiekvienas partneris;
kas šiuo metu kelia daugiausia skausmo arba įtampos;
kada sunkumai prasidėjo arba tapo ryškesni;
kaip pora paprastai bando juos spręsti;
kas jau buvo bandyta ir kaip tai veikė;
ko kiekvienas tikisi iš porų psichoterapijos;
ar abu nori išsaugoti santykius, ar vienas arba abu dėl to abejoja;
kokios temos poroje tapo sunkiausiai aptariamos;
kas santykyje, nepaisant sunkumų, vis dar yra svarbu ir vertinga.
Pirmasis susitikimas nėra vien problemų sąrašo sudarymas. Svarbu pradėti matyti ir santykio kontekstą: kaip pora susipažino, kas iš pradžių traukė vieną prie kito, kokius pokyčius kartu išgyveno ir kada ryšys ėmė keistis.
Kartais dabartinis konfliktas sustiprėja po didelio gyvenimo pokyčio: gimus vaikui, netekus artimo žmogaus, keičiant darbą ar gyvenamąją vietą, susidūrus su liga, finansiniais sunkumais ar ilgalaikiu nuovargiu. Tai nereiškia, kad problema yra tik aplinkybės, tačiau platesnis kontekstas padeda suprasti, kodėl anksčiau veikę santykio būdai tapo nepakankami.
Partnerių tikslai nebūtinai turi sutapti.
Vienas gali norėti atkurti artumą, o kitas pirmiausia siekti suprasti, ar apskritai nori tęsti santykį. Vienas tikisi daugiau švelnumo ir bendrumo, kitas – mažiau konfliktų ir daugiau asmeninės erdvės. Kartais vienas nori greito sprendimo, o kitas dar nėra pasiruošęs nieko keisti.
Šie skirtumai nėra kliūtis pradėti pokalbį. Priešingai – jie tampa svarbia informacija apie tai, kur šiuo metu yra pora.
Pirmajame susitikime taip pat aptariamos praktinės darbo sąlygos: susitikimų trukmė, galimas dažnumas, konfidencialumas, atšaukimo tvarka ir tolesnio darbo kryptis. Tai padeda kurti aiškesnį rėmą, kuriame abu partneriai žino, ko gali tikėtis.
Ar reikia iš anksto pasiruošti?
Specialaus pasiruošimo pirmajam susitikimui nereikia. Nebūtina sudaryti visų konfliktų sąrašo, surinkti įrodymų ar iš anksto nuspręsti, ką tiksliai norite pasakyti.
Kartais pernelyg išsamus pasiruošimas netgi sustiprina norą įrodyti savo poziciją, užuot bandžius suprasti, kas vyksta tarp jūsų. Todėl svarbiau ateiti su tiek atvirumo, kiek tuo metu įmanoma, o ne su tobula kalba.
Vis dėlto gali būti naudinga sau atsakyti į kelis klausimus:
Kas mūsų santykyje man šiuo metu skaudžiausia?
Ko labiausiai ilgiuosi?
Ką norėčiau, kad partneris apie mane geriau suprastų?
Kada santykyje jaučiuosi arčiausiai partnerio?
Kokiose situacijose labiausiai nutolstame?
Ką pats ar pati darau, kai pasijuntu neišgirstas, atstumtas arba nesaugus?
Ką mano elgesys gali sukelti partneriui?
Ko tikiuosi iš pirmojo susitikimo?
Ko labiausiai bijau pradėdamas šį procesą?
Į šiuos klausimus nebūtina turėti aiškių atsakymų. Kartais žmogus ateina tik jausdamas, kad „taip, kaip yra dabar, tęstis nebegali“. Ir to pradžiai pakanka.
Prieš susitikimą taip pat nebūtina tarpusavyje suderinti vienos bendros istorijos. Psichoterapijoje nėra reikalavimo, kad abu partneriai vienodai suprastų problemą. Jeigu jūsų požiūriai labai skiriasi, tai ir yra viena iš temų, su kuriomis galima dirbti.
Svarbu tik vengti paskutinę minutę vienas kitą spausti, ką galima ar negalima pasakyti. Jeigu tam tikra tema kelia baimę arba abejojate, ar saugu ją aptarti partnerio akivaizdoje, apie tai svarbu pranešti psichoterapeutei.
Kas vyksta, kai partneriai pasakoja visiškai skirtingas istorijas?
Porų psichoterapijoje skirtingos istorijos nėra problema, kurią reikia kuo greičiau išspręsti.
Du žmonės gali patirti tą pačią situaciją labai skirtingai. Vienam partnerio tylėjimas reiškia abejingumą, kitam – bandymą nesukelti dar didesnio konflikto. Vienam klausimai atrodo kaip noras suprasti, kitam – kaip tardymas arba kontrolė. Vienas savo pastabas suvokia kaip kvietimą keistis, o kitas jas girdi kaip žinią, kad nuolat yra nepakankamas.
Dažnai poros konfliktuoja ne tik dėl paties įvykio, bet ir dėl jo reikšmės.
Pavyzdžiui, neatsakymas į žinutę vienam gali būti paprastas užimtumas, o kitam – ženklas, kad jis nėra svarbus. Atsisakymas kalbėti vakare vienam gali reikšti poreikį nusiraminti, o kitam – atstūmimą. Noras daugiau laiko leisti atskirai vienam gali reikšti savarankiškumą, o kitam – santykio griūtį.
Pirmojo susitikimo metu tyrinėjame ne tik tai, kas įvyko, bet ir kokią reikšmę tam suteikia kiekvienas partneris.
Kartais santykyje reaguojame ne tik į tai, ką kitas žmogus daro dabar, bet ir į ankstesnes savo patirtis: atstūmimą, kritiką, vienatvę, nepatikimumą ar nesaugumą. Dabartinis konfliktas tuomet paliečia kur kas senesnę ir jautresnę vietą.
Žmogus, kuris vaikystėje turėjo nuolat prisitaikyti prie nenuspėjamų suaugusiųjų reakcijų, gali ypač jautriai reaguoti į partnerio nuotaikų pokyčius. Tas, kurio jausmai ilgą laiką nebuvo priimami, gali labai greitai išgirsti kritiką net neutraliame klausime. Kitas, augęs aplinkoje, kurioje konfliktas buvo pavojingas, gali atsitraukti vos pajutęs įtampą.
Tai nereiškia, kad vieno partnerio jausmai yra „tik apie praeitį“ arba kad dabartinis elgesys neturi reikšmės. Platesnio konteksto pamatymas padeda suprasti, kodėl tam tikros situacijos sukelia tokias stiprias reakcijas ir kodėl abu partneriai taip greitai atsiduria pažįstamuose vaidmenyse.
Skirtingų istorijų tyrinėjimas leidžia pereiti nuo klausimo „kuris teisus?“ prie klausimų:
Kaip kiekvienas iš mūsų patiria šią situaciją?
Ką ši situacija reiškia kiekvienam?
Ko kiekvienas tuo metu bijo?
Ko siekia, nors jo elgesys partneriui gali atrodyti visiškai priešingai?
Kaip vieno žmogaus reakcija paskatina kito reakciją?
Kai atsiranda vietos abiem patirtims, konfliktas gali tapti nebe kova dėl vienintelės tiesos, o galimybe geriau pamatyti santykio visumą.
Ar psichoterapeutė palaiko vieną pusę?
Porų psichoterapeutė siekia kurti ryšį su abiem partneriais ir kartu matyti visą santykio sistemą.
Tai nereiškia, kad kiekvienas elgesys vertinamas vienodai. Galima suprasti žmogaus pyktį, baimę ar bejėgiškumą, bet kartu aiškiai įvardyti žeminantį, bauginantį arba ribas pažeidžiantį elgesį.
Psichoterapeutė gali sustabdyti pokalbį, jeigu vienas partneris pradeda kitą žeminti, grasinti, pertraukinėti ar nepalieka jam galimybės kalbėti. Tai nėra vienos pusės pasirinkimas. Tai pastanga sukurti sąlygas, kuriose apskritai įmanomas dialogas.
Svarbu, kad abu partneriai turėtų galimybę kalbėti ir būti išgirsti. Tačiau vienodas laiko kiekis dar nereiškia tikro lygiavertiškumo. Kartais vienam žmogui kalbėti lengva, o kitas ilgai ieško žodžių, bijo konflikto arba yra įpratęs atsisakyti savo pozicijos. Todėl psichoterapeutė gali aktyviau padėti mažiau girdimam partneriui išreikšti patirtį.
Tyrimai rodo, kad terapinis ryšys porų psichoterapijoje yra susijęs su proceso rezultatais, tačiau čia svarbi ne viena, o kelios tarpusavyje susijusios sąjungos: kiekvieno partnerio ryšys su psichoterapeute ir bendras jausmas, kad terapijos erdvė priklauso abiem.
Jeigu vienas partneris pradeda jausti, kad psichoterapeutė stojo į kito pusę, svarbu apie tai kalbėti. Tokia reakcija nėra „blogas ženklas“ ar netinkamas nepasitenkinimas. Ji gali tapti reikšminga proceso dalimi.
Kartais jausmas, kad „ir vėl niekas manęs nesupranta“, primena kitose gyvenimo situacijose patirtą vienatvę. Kitais atvejais jis signalizuoja apie realų terapinio santykio disbalansą, kurį svarbu pripažinti ir taisyti.
Geras terapinis procesas nereiškia, kad psichoterapeutė visada sutiks su abiem partneriais. Jis reiškia, kad abu turės galimybę suprasti, kodėl tam tikras klausimas buvo užduotas, ir pasakyti, kaip jiems yra šiame procese.
Ką stebime be pasakojamos istorijos?
Žodžiai yra svarbūs, tačiau santykis atsiskleidžia ne tik per juos.
Pirmojo susitikimo metu atkreipiu dėmesį ir į tai:
kaip partneriai kreipiasi vienas į kitą;
kaip vienas pasakoja apie kitą jam sėdint šalia;
kas nutinka, kai vienas parodo stipresnį jausmą;
ar kitas priartėja, ar atsitraukia;
kada atsiranda tyla, įtampa, ironija arba juokas;
kokie kūno signalai lydi jautrias temas;
ką porai lengva pasakyti ir prie ko priartėjus pokalbis sustoja;
kaip partneriai reaguoja į vienas kito pažeidžiamumą;
ar santykyje yra vietos smalsumui, ar pokalbis greitai virsta gynyba;
ar partneriai gali pastebėti ir pripažinti vienas kito pastangas.
Kartais svarbiausia informacija pasirodo mažame geste: žvilgsnio nusukime, atodūsyje, sustingime, balso pasikeitime ar nejučia ištartame sakinyje.
Pavyzdžiui, žmogus gali sakyti, kad jam „viskas gerai“, tačiau jo balsas tampa tylus, pečiai įsitempia, o akys prisipildo ašarų. Kitas gali tvirtinti, kad jam nerūpi, bet atidžiai sekti kiekvieną partnerio reakciją. Vienas gali juoktis kalbėdamas apie labai skaudžią patirtį, nes humoras ilgą laiką padėjo neparodyti pažeidžiamumo.
Tokie signalai nėra interpretuojami kaip slapta tiesa, kurią psichoterapeutė žino geriau už patį žmogų. Jie tampa kvietimu sustoti ir pasitikrinti: kas vyksta dabar, ką pastebite kūne, koks jausmas atsirado, ką norisi padaryti?
Į procesą orientuotas požiūris leidžia tyrinėti ir tuos signalus, kurių žmogus dar nėra iki galo įsisąmoninęs. Jie gali padėti pamatyti ne tik konfliktą, bet ir po juo slypinčius poreikius, baimes, jėgą ar neišsakytą santykio potencialą.
Kartais tai, ką pora laiko trukdžiu, savyje turi ir svarbią žinią. Pyktis gali rodyti ilgai neapgintą ribą. Atsitraukimas – poreikį sulėtinti procesą. Pavydas – baimę prarasti ryšį. Konfliktas dėl buities gali slėpti gilesnį klausimą apie vertę, atsakomybę, galią ar pripažinimą.
Tyrinėjant šiuos signalus svarbu neskubėti jų paversti vienu paaiškinimu. Jų prasmė atsiskleidžia kartu su žmogumi ir pora.
Kas nutinka, jei susitikimo metu prasideda konfliktas?
Poros kartais bijo, kad susitikimo metu pradės ginčytis ir „pasirodys blogai“. Kai kurie partneriai prieš susitikimą net susitaria nekalbėti apie tam tikras temas, kad nekiltų konfliktas.
Tačiau konfliktas terapijos erdvėje nebūtinai yra nesėkmė.
Jis gali leisti pamatyti santykio modelį čia ir dabar, o ne vien išgirsti pasakojimą apie tai, kas vyksta namuose.
Svarbu ne uždrausti pyktį ar nesutarimą, o sulėtinti procesą tiek, kad būtų galima pastebėti:
kas tiksliai įvyko prieš reakciją;
ką kiekvienas išgirdo partnerio žodžiuose;
koks jausmas atsirado;
ką tuo metu pajuto kūnas;
nuo ko žmogus bandė apsisaugoti;
ką norėjosi padaryti;
ko žmogus iš tiesų siekė;
kaip jo reakciją galėjo patirti partneris.
Pavyzdžiui, vienas partneris gali pasakyti: „Tu niekada manęs neklausai.“ Kitas tai išgirsta kaip dar vieną kaltinimą ir atsako: „O tu niekada neleidi man nieko pasakyti.“ Per kelias sekundes abu jau gina save.
Sulėtinus pokalbį gali paaiškėti, kad pirmasis sakinys gimė iš vienatvės ir troškimo būti svarbiam, o antrasis – iš bejėgiškumo ir įsitikinimo, kad bet koks atsakymas vis tiek bus neteisingas.
Kartais už kaltinimo slypi noras būti svarbiam. Už tylėjimo – baimė pasakyti ką nors, kas galutinai sugriaus santykį. Už pykčio – ilgai kauptas skausmas arba bejėgiškumas. Už nuolatinio aiškinimo – viltis, kad jeigu pavyks rasti tinkamus žodžius, partneris pagaliau supras.
Tai nereiškia, kad kiekvienas konfliktas turi būti išspręstas per vieną susitikimą. Kartais pirmajame susitikime pakanka pastebėti, kaip greitai abu į jį patenka ir kuriame taške dar būtų įmanoma sustoti.
Pirmasis žingsnis dažnai yra ne sprendimas, o aiškesnis supratimas, kas iš tiesų vyksta.
Ar per pirmą susitikimą reikės nuspręsti, ar likti kartu?
Ne.
Porų psichoterapija neturi iš anksto numatyto atsakymo, kad pora būtinai turi išlikti. Ji taip pat nėra skirta įtikinti žmones skirtis.
Kartais terapijos tikslas – atkurti ryšį, išmokti kitaip kalbėtis ir kurti santykį toliau. Kartais – aiškiau suprasti, ar abu partneriai dar nori investuoti į bendrą gyvenimą. O kartais – padėti pagarbiau ir sąmoningiau užbaigti santykį.
Neapibrėžtumas gali būti labai sunkus. Vienam partneriui gali norėtis kuo greičiau išgirsti aiškų atsakymą, nes laukimas kelia didžiulį nerimą. Kitas gali jausti spaudimą apsispręsti dar iki tol, kol pats suprato, ką išgyvena.
Tokiu atveju svarbu ne neribotai atidėlioti sprendimą, bet sukurti erdvę, kurioje galima aiškiau pamatyti:
ar santykyje dar yra abipusio noro bandyti;
kas kiekvienam trukdo įsipareigoti pokyčiui;
ar santykio sunkumai yra sprendžiami;
kokios ribos jau buvo peržengtos;
ko reikėtų, kad pasitikėjimas galėtų pradėti atsinaujinti;
ar sprendimą šiuo metu labiau lemia vertybės, ar stipri momentinė reakcija.
Jeigu šiuo metu svarstote, ar santykius dar galima išsaugoti, daugiau apie šį sprendimų etapą galite skaityti straipsnyje „Skirtis ar likti kartu? Kaip suprasti, ar santykius dar galima išsaugoti?“.
Pirmojo susitikimo tikslas nėra priversti priimti greitą sprendimą. Jis gali padėti sukurti pakankamai erdvės, kad sprendimas nebūtų priimamas vien iš konflikto, spaudimo ar baimės.
Kartais porai svarbu pirmiausia suprasti ne tai, ar likti kartu, o ar jie dar gali sąžiningai ir pagarbiai kalbėtis apie savo santykį.
O jeigu vienas partneris abejoja dėl porų psichoterapijos?
Nebūtina, kad abu partneriai ateitų vienodai motyvuoti.
Vienas gali aktyviai ieškoti pagalbos, skaityti apie porų santykius ir tikėti terapijos nauda, o kitas sutikti ateiti tik todėl, kad santykis jam vis dar rūpi arba partneris to labai prašė.
Skepticizmas, atsargumas ar abejonė nebūtinai trukdo procesui.
Kartais žmogus abejoja, nes bijo būti apkaltintas. Kartais jis nepasitiki psichoterapija, nes ankstesnė pagalbos patirtis buvo nemaloni. Kitas gali manyti, kad santykio problemos turėtų būti sprendžiamos tik namuose, arba jaustis taip, tarsi pats atėjimas į terapiją būtų pripažinimas, jog santykis „nepavyko“.
Dar kitais atvejais žmogus jaučiasi neturintis problemos: jo akimis, keistis turėtų tik partneris. Tokia pozicija gali apsunkinti procesą, tačiau ir ją galima tyrinėti nekaltinant.
Svarbiausia, kad susitikime būtų bent minimalus noras išgirsti, kas vyksta, ir galimybė kalbėti atvirai apie savo nenorą ar abejones.
Kartais skeptiškam partneriui svarbu išgirsti, kad porų psichoterapija nėra vieta, kurioje jis bus taisomas, kaltinamas ar verčiamas atitikti kito žmogaus lūkesčius.
Jo abejonė taip pat turi vietą terapijoje.
Galima tiesiai pasakyti:
„Nesu tikras, ar tai padės.“
„Atėjau, nes partneriui tai svarbu.“
„Bijau, kad čia būsiu apkaltintas.“
„Nežinau, ar noriu išsaugoti santykius.“
„Man sunku kalbėti apie asmeninius dalykus su nepažįstamu žmogumi.“
Tokie sakiniai nėra kliūtis. Jie padeda pradėti nuo realios vietos, kurioje žmogus yra, o ne nuo apsimestinio entuziazmo.
Vis dėlto porų psichoterapija negali vykti prasmingai, jeigu vienas žmogus ateina tik tam, kad nubaustų partnerį, manipuliuotų procesu, rinktų informaciją prieš jį arba visiškai atsisako pažvelgti į savo indėlį į santykio dinamiką. Tokiu atveju svarbu atvirai įvertinti, ar bendras darbas šiuo metu įmanomas.
Kada porų psichoterapija gali būti netinkama?
Bendra porų psichoterapija pirmiausia turi būti pakankamai saugi abiem žmonėms.
Jeigu santykyje yra bauginimo, prievartos, stiprios kontrolės, grasinimų ar fizinio smurto, pirmiausia svarbu įvertinti saugumą. Tokiose situacijose bendras susitikimas ne visada yra tinkamiausia pagalbos forma.
Ypač svarbu atkreipti dėmesį, ar vienas partneris:
bijo kito reakcijos po susitikimo;
negali laisvai pasakyti savo nuomonės;
yra kontroliuojamas finansiškai, socialiai ar fiziškai;
patiria grasinimus sau, vaikams ar artimiesiems;
jaučia, kad už atvirumą bus nubaustas;
negali savarankiškai apsispręsti dėl dalyvavimo;
yra verčiamas atskleisti informaciją, kurios atskleisti nesijaučia saugus.
Tyrimai rodo, kad porų terapija gali būti taikoma tik tam tikrais partnerių smurto atvejais ir tik kruopščiai įvertinus situaciją, smurto pobūdį bei riziką. Todėl negalima automatiškai manyti, kad kiekvieną smurtinę situaciją galima spręsti bendrame poros pokalbyje.
Bendras procesas gali būti netinkamas ir tuomet, kai vienas partneris aktyviai slepia svarbią informaciją, naudojasi terapija manipuliacijai arba negali dalyvauti dėl sunkios, šiuo metu nestabilios psichikos būklės ar aktyvios priklausomybės. Kiekviena situacija vertinama individualiai.
Jeigu vienas partneris bijo atvirai kalbėti kito akivaizdoje arba mano, kad už pasakytus dalykus vėliau sulauks keršto, apie tai svarbu informuoti specialistę ir ieškoti saugesnės pagalbos formos.
Saugumas nėra papildoma terapijos tema. Tai būtina sąlyga, kad atviras dialogas apskritai būtų įmanomas.
Kiek trunka ir kaip dažnai vyksta susitikimai?
Pirmajam porų psichoterapijos susitikimui rekomenduoju skirti 90 minučių. Tai suteikia pakankamai laiko išgirsti abu partnerius, aptarti situaciją ir pradėti formuluoti bendrą darbo kryptį.
Trumpesniame susitikime gali būti sunku skirti pakankamai dėmesio abiem perspektyvoms, ypač jeigu pora ateina su ilgai kauptais sunkumais arba skirtingais lūkesčiais.
Vėliau susitikimų trukmė ir dažnumas derinami atsižvelgiant į poros situaciją, poreikius ir galimybes. Susitikimai gali vykti kas savaitę arba rečiau, tačiau proceso pradžioje svarbus pakankamas tęstinumas. Jeigu tarp susitikimų praeina labai daug laiko, kiekvieną kartą gali tekti iš naujo grįžti prie konteksto.
Negalima iš anksto tiksliai pasakyti, kiek susitikimų reikės.
Vienoms poroms pakanka kelių konsultacijų aiškiau suprasti konkretų klausimą, priimti sprendimą ar pakeisti vieną įstrigusį bendravimo modelį. Kitoms svarbus ilgesnis procesas, nes santykio būdai formavosi daugelį metų ir jų keitimas reikalauja laiko.
Proceso trukmei įtakos gali turėti:
kiek laiko tęsiasi sunkumai;
ar abu partneriai nori dalyvauti;
ar santykyje dar yra bazinio pasitikėjimo;
ar įvyko stiprus pasitikėjimo pažeidimas;
kiek pora gali taikyti naują supratimą kasdieniame gyvenime;
ar tuo pat metu vyksta dideli gyvenimo pokyčiai;
ar yra individualių sunkumų, kuriems reikia papildomos pagalbos.
Tyrimų apžvalgos rodo, kad porų psichoterapija gali reikšmingai pagerinti svarbias santykio sritis, o dalis pokyčių išlieka ir pasibaigus terapijai. Vis dėlto rezultatai priklauso nuo poros situacijos, abiejų partnerių įsitraukimo, terapinio ryšio ir kitų aplinkybių – terapija nėra pažadas, kad santykiai būtinai bus išsaugoti.
Ar porų psichoterapija internetu gali būti tinkama?
Porų psichoterapijos susitikimai gali vykti ir internetu. Tai patogu gyvenant skirtinguose miestuose ar užsienyje, turint ribotas atvykimo galimybes arba norint dalyvauti iš pažįstamos aplinkos.
Nuotoliniam susitikimui svarbu pasirinkti privačią, ramią vietą, kurioje abu partneriai galėtų kalbėti netrukdomi. Taip pat svarbu pasirūpinti stabiliu interneto ryšiu ir susitarti, kad susitikimo metu nebus atliekami kiti darbai.
Jeigu abu partneriai dalyvauja iš tos pačios vietos, naudinga atsisėsti taip, kad ekrane būtų matomi abu. Jeigu partneriai jungiasi iš skirtingų vietų, svarbu iš anksto susitarti, kaip bus elgiamasi nutrūkus ryšiui arba vienam žmogui netikėtai atsijungus.
Susitikimui automobilyje, viešoje vietoje ar šalia kitų žmonių gali trūkti privatumo. Žmogus gali pradėti labiau kontroliuoti tai, ką sako, todėl sunkiau kalbėti apie jautrias temas.
Nuotolinė forma tinka ne kiekvienai situacijai. Jeigu konfliktai labai intensyvūs, vienas partneris susitikimo metu lengvai išeina arba namų aplinka nėra saugi, gali reikėti papildomai aptarti, ar darbas internetu tinkamas.
Tyrimų apžvalgos rodo, kad šeimos ir porų terapijos darbas nuotoliu gali būti įgyvendinamas, tačiau svarbu pritaikyti darbo būdus ir atsižvelgti į konkrečios poros poreikius.
Kas turėtų paaiškėti po pirmojo susitikimo?
Po pirmojo susitikimo nebūtinai turėsite atsakymą į visus santykio klausimus. Ilgą laiką besiformavusių sunkumų neįmanoma išspręsti per vieną pokalbį.
Tačiau turėtų atsirasti daugiau aiškumo:
ar abu jautėtės pakankamai išgirsti;
ar pavyko tiksliau įvardyti pagrindinį sunkumą;
ar pradėjote matyti pasikartojantį santykio modelį;
ar psichoterapeutės darbo būdas jums priimtinas;
ar susitikime jautėtės pakankamai saugiai;
kokia galėtų būti tolesnio darbo kryptis;
kokios temos reikalauja daugiau dėmesio;
ar yra aplinkybių, kurias pirmiausia reikia įvertinti atskirai;
ar norite tęsti procesą kartu.
Kartais po pirmojo susitikimo žmonės jaučia palengvėjimą, nes pagaliau pavyko pasakyti tai, kas ilgai buvo neišsakoma. Kartais atsiranda liūdesio, nuovargio ar daugiau klausimų. Jautrių temų palietimas gali laikinai sustiprinti emocijas.
Tai savaime nereiškia, kad susitikimas buvo nesėkmingas.
Svarbu atkreipti dėmesį ne tik į tai, ar susitikimas buvo malonus. Prasmingas pokalbis gali būti emociškai nelengvas. Tačiau net ir kalbant apie sudėtingus dalykus turėtų išlikti pagarba, aiškumas ir galimybė pasakyti, jei kas nors procese netinka.
Po susitikimo gali būti naudinga ne iš karto analizuoti kiekvieną partnerio sakinį, o duoti sau šiek tiek laiko. Vėliau galima pasikalbėti:
Kas man susitikime buvo svarbu?
Kada pasijutau išgirstas?
Kas buvo sunkiausia?
Ar sužinojau ką nors naujo apie partnerio patirtį?
Ar norėčiau grįžti į kitą susitikimą?
Pirmasis susitikimas yra abipusis susipažinimas. Pora vertina psichoterapeutę ir jos darbo būdą, o psichoterapeutė vertina, kokia pagalbos forma šiai porai gali būti tinkamiausia.
Dažniausiai užduodami klausimai apie pirmą porų psichoterapijos susitikimą
Ar galime kreiptis, jeigu dar nežinome, ar norime likti kartu?
Taip. Į porų psichoterapiją galima kreiptis ne tik siekiant išsaugoti santykius, bet ir norint aiškiau suprasti, ką kiekvienas išgyvena ir kokie sprendimai šiuo metu įmanomi.
Svarbu atvirai pasakyti, jeigu vienas arba abu partneriai abejoja santykio ateitimi. Tuomet terapijos tikslas nėra apsimesti, kad abu jau pasirinko likti kartu, bet padėti sąžiningiau tyrinėti situaciją.
Ar psichoterapeutė pasakys, kuris iš mūsų teisus?
Porų psichoterapijos tikslas nėra paskelbti vieną partnerį teisiu, o kitą kaltu. Tyrinėjama kiekvieno patirtis, atsakomybė ir tarp partnerių susiformavusi santykio dinamika.
Tai nereiškia, kad ribas pažeidžiantis ar žeminantis elgesys nebus įvardytas. Skirtumas tas, kad elgesio įvardijimas nėra žmogaus paskelbimas „bloguoju“ partneriu.
Ar reikia iš anksto susitarti, ką pasakosime?
Ne. Kiekvienas partneris gali kalbėti iš savo perspektyvos. Skirtingos istorijos ir lūkesčiai yra natūrali porų psichoterapijos proceso dalis.
Jeigu prieš susitikimą nepavyksta susitarti net dėl to, kokia yra pagrindinė problema, tai nėra priežastis atidėti konsultaciją.
Kas bus, jeigu susitikimo metu susipyksime?
Konfliktas gali tapti galimybe pamatyti pasikartojantį santykio modelį. Psichoterapeutė padeda pokalbį sulėtinti, išlaikyti ribas ir tyrinėti, kas vyksta po stipriomis reakcijomis.
Tačiau įžeidinėjimas, grasinimai ir bauginimas nėra laikomi tiesiog naudinga konflikto išraiška. Tokį bendravimą svarbu stabdyti.
Ar galima pradėti, jeigu vienas partneris nėra įsitikinęs?
Taip, jeigu abu sutinka dalyvauti ir susitikime galima pakankamai saugiai kalbėtis. Abejonės, skepticizmas ar skirtinga motyvacija gali būti atvirai aptariami.
Nereikia apsimesti, kad abu vienodai tikite procesu. Sąžiningai išsakyta abejonė yra naudingesnė už tylų pasipriešinimą.
Ar pirmasis susitikimas mus įpareigoja tęsti terapiją?
Ne. Po pirmojo susitikimo galite įvertinti, ar darbo būdas jums tinka ir ar norite tęsti procesą.
Kartais pora susitaria dėl kito susitikimo iš karto. Kitais atvejais partneriams reikia laiko pasitarti tarpusavyje.
Pirmasis žingsnis nebūtinai yra sprendimas
Poros dažnai kreipiasi tikėdamosi kuo greičiau sužinoti, ką daryti toliau. Kai santykyje daug skausmo ir nežinomybės, noras turėti aiškų atsakymą yra suprantamas.
Tačiau kartais pirmas svarbus pokytis yra ne galutinis sprendimas, o galimybė kitaip išgirsti tai, ką partneris ilgą laiką nesėkmingai bandė pasakyti.
Galbūt už pykčio pirmą kartą pavyksta išgirsti vienatvę. Už atsitraukimo – baimę būti vėl sukritikuotam. Už nuolatinio reikalavimo kalbėtis – ilgesį jaustis svarbiam. Už abejingumu atrodančios tylos – nežinojimą, kaip kalbėti nesukeliant dar vieno konflikto.
Supratimas savaime neišsprendžia visų problemų. Tačiau jis gali pakeisti vietą, iš kurios partneriai pradeda kalbėtis.
Pirmasis susitikimas gali tapti vieta sustoti ir pažvelgti ne tik į tai, dėl ko konfliktuojate, bet ir į tai, kas vyksta tarp jūsų konflikto metu.
Ne tam, kad būtų surastas kaltasis.
Tam, kad atsirastų daugiau aiškumo, atsakomybės ir galimybės rinktis, kaip norite judėti toliau.
Daugiau apie mano darbą galite skaityti puslapyje „Porų psichoterapija“.
Jeigu norite susitikti gyvai Vilniuje arba internetu, laiką galite pasirinkti registracijos puslapyje.
Straipsnyje remtasi
Roddy, M. K. K. ir kt. (2020). Meta-analysis of couple therapy: Effects across outcomes, designs, timeframes, and other moderators. Journal of Consulting and Clinical Psychology.
Friedlander, M. L. ir kt. (2018). Meta-analysis of the alliance–outcome relation in couple and family therapy. Psychotherapy.
Friedlander, M. L., Escudero, V., Heatherington, L. ir Diamond, G. M. (2011). Alliance in couple and family therapy. Psychotherapy.
Karakurt, G. ir kt. (2016). Couple therapy for intimate partner violence: A systematic review and meta-analysis. Journal of Marital and Family Therapy.
McLean, S. A. ir kt. (2021). Exploring the efficacy of telehealth for family therapy through systematic, meta-analytic, and qualitative evidence. Clinical Child and Family Psychology Review.
Komentarai