Skirtis ar likti kartu ? Kaip suprasti, ar santykius dar galima išsaugoti ?

Kartais klausimas „skirtis ar likti kartu?“ atsiranda ne tada, kai santykiai jau baigėsi, o tada, kai žmogus nebegali aiškiai suprasti, kas juose vyksta. Viena jūsų dalis gali sakyti: „Aš daugiau taip nebegaliu“, o kita vis dar laukti, kad partneris pagaliau išgirs, supras ar pasikeis. Galite įsivaizduoti gyvenimą atskirai ir kartu bijoti jį prarasti. Galite pykti, nusivilti, užsidaryti, bet vis tiek stipriai reaguoti į kiekvieną jo žodį, gestą ar atsitraukimą.

Tokioje būsenoje natūraliai norisi atsakymo: ar mūsų santykius dar galima išsaugoti? Ar verta bandyti? O gal mes tik atidėliojame neišvengiamą išsiskyrimą?

Porų terapijoje dažnai paaiškėja, kad prieš atsakant į klausimą „likti ar skirtis“ verta sustoti ties kitu:

Kas iš tikrųjų vyksta tarp mūsų?

Kartais būtent šis klausimas leidžia pirmą kartą pamatyti ne tik pavienius konfliktus, bet visą santykio dinamiką.

Skirtis ar likti kartu?

Skirtis ar likti kartu: į ką pirmiausia verta žiūrėti?

Vieno universalaus kriterijaus, pagal kurį būtų galima nuspręsti, ar porai verta skirtis, ar bandyti išsaugoti santykius, nėra. Svarbu vertinti ne vien konfliktų skaičių ar jų intensyvumą, bet tai, ar abu partneriai dar nori suprasti, kas tarp jų vyksta, gali bent iš dalies pamatyti savo indėlį į santykio dinamiką, išgirsti vienas kitą ir yra pasirengę išbandyti kitokį buvimo kartu būdą.

Porų terapija gali padėti tai pamatyti aiškiau, tačiau terapeuto užduotis nėra nuspręsti už porą, ar jai likti kartu. Kartais terapija padeda santykį atkurti, kartais – suprasti, kad jis baigėsi, o kartais pirmasis svarbus rezultatas yra tiesiog aiškumas, ko iš tiesų nori kiekvienas partneris.

Santykių krizė dažniausiai prasideda gerokai anksčiau

Retai pora vieną rytą atsibunda ir staiga nusprendžia skirtis. Dažniau prieš tai būna ilgesnis laikotarpis, kai kartojasi tie patys ginčai, nusivylimai ir nesėkmingi bandymai susikalbėti. Vienas partneris kalba, kitas tyli. Vienas siekia artumo, kitas traukiasi. Vienas nori viską išsiaiškinti čia ir dabar, o kitam reikia erdvės. Kuo daugiau vienas spaudžia, tuo labiau kitas užsidaro, o kuo labiau jis užsidaro, tuo daugiau nerimo ir pykčio kyla pirmajam.

Porų tyrimuose gerai žinomas vadinamasis demand–withdraw, arba „reikalavimo–atsitraukimo“, modelis: vienas partneris siekia pokalbio, pokyčio ar problemos sprendimo, o kitas vengia temos arba atsitraukia. Tokie pasikartojantys ciklai siejami su stipresnėmis neigiamomis emocijomis ir mažiau sėkmingu konflikto sprendimu. Svarbu tai, kad šios rolės nėra tiesiog „vyriškos“ ar „moteriškos“ – jas gali užimti bet kuris partneris.

Poros dažnai sako: „Mes apie tai kalbėjome šimtą kartų.“ Ir greičiausiai tai tiesa. Tačiau gali būti, kad šimtą kartų buvo kalbėta apie tai, kas nutiko, bet ne apie tai, ką tas konfliktas reiškia.

Ginčas gali atrodyti esantis apie neplautus indus, pinigus, seksą, vaikų auklėjimą, laiką telefone ar per daug darbo. Tačiau už šių temų kartais slypi visai kiti klausimai: ar aš tau svarbus? Ar tu mane matai? Ar galiu tavimi pasikliauti? Ar šiame santykyje turiu vietos? Ar vis dar esame „mes“?

Kol pora kovoja tik dėl paviršinio konflikto turinio, tas pats ginčas gali kartotis metų metus, net jeigu jo tema kiekvieną kartą atrodo vis kita.

Ne visada tai, ką sakome, sutampa su tuo, ką iš tiesų išgyvename

Santykių krizėje žmonės dažnai ieško aiškumo savo mintyse, tačiau mūsų elgesys, emocijos, balso tonas ir kūno reakcijos kartais siunčia ne visai tą pačią žinutę kaip žodžiai. Žmogus gali sakyti „man jau viskas tas pats“, bet tuo pat metu įnirtingai bandyti partneriui kažką įrodyti. Gali sakyti „noriu išsaugoti šeimą“, tačiau mėnesius vengti artumo, bendro laiko ar tikro pokalbio. Gali kartoti „noriu skirtis“, bet vis tiek labai skaudžiai reaguoti į partnerio abejingumą.

Tai nebūtinai reiškia, kad žmogus meluoja ar nežino, ko nori. Dažnai mumyse vienu metu egzistuoja skirtingi norai. Viena mūsų dalis nori apsisaugoti ir išeiti, kita vis dar ilgisi ryšio. Viena nori išlaikyti šeimą, kita jaučiasi joje išsekusi. Viena nori būti nepriklausoma, kita labai bijo praradimo.

Porų terapijoje verta klausytis ne tik žodžių. Kartais svarbus tampa netikėtas gestas, pauzė, balso pasikeitimas, staiga atsiradęs pyktis ar liūdesys. Tokie signalai nebūtinai paneigia tai, ką žmogus sąmoningai sako. Jie gali atskleisti kitą jo patirties dalį, kuri dar nėra iki galo suprasta ar išreikšta.

Terapijos tikslas tuomet nėra nuspręsti, kuri iš šių patirčių „tikroji“. Svarbiau suteikti vietos abiem ir pažiūrėti, ką jos sako apie žmogų ir santykį. Kartais būtent tai padeda priimti aiškesnį sprendimą.

Pasikartojantys konfliktai: pažiūrėkite į savo poros „šokį“

Kai santykiai ilgai stringa, problema dažnai pradeda atrodyti labai paprasta: kaltas kitas žmogus. „Jeigu jis daugiau kalbėtų, viskas būtų gerai.“ „Jeigu ji nustotų mane spausti, galėčiau su ja kalbėtis.“ „Jeigu jis būtų atsakingesnis, man nereikėtų visko kontroliuoti.“ „Jeigu ji mažiau kontroliuotų, aš galėčiau būti laisvesnis.“

Tačiau porų santykiuose labai svarbu pamatyti ne tik du atskirus žmones, bet ir tai, ką jie sukuria kartu. Vieno žmogaus elgesys tampa atsaku į kito, o šis atsakas savo ruožtu sustiprina pirmojo reakciją.

Pavyzdžiui, vienas partneris jaučiasi apleistas ir pradeda reikalauti daugiau dėmesio. Kitas tai patiria kaip kritiką ar spaudimą ir atsitraukia. Pirmasis atsitraukimą išgyvena kaip dar vieną įrodymą, kad partneriui nerūpi, todėl ima reikalauti dar stipriau. Antrasis spaudimą patiria kaip dar didesnę grėsmę ir užsidaro dar labiau.

Po kurio laiko abu gauna būtent tai, ko labiausiai bijojo. Vienas – partnerį, kuris nuo jo tolsta. Kitas – partnerį, kuris jį nuolat spaudžia. Abu gali būti nuoširdžiai įsitikinę, kad problemą kuria kitas, nors iš tiesų jie yra įstrigę tarpusavio dinamikoje.

Tyrimai patvirtina, kad tokie modeliai gali tapti save palaikančiais ciklais. Natūralioje namų aplinkoje stebėtų porų tyrime demand–withdraw dinamika buvo susijusi su daugiau neigiamų emocijų ir mažiau sėkmingu konfliktų sprendimu.

Kartais vienas svarbiausių pokyčių porų terapijoje įvyksta tada, kai žmonės pirmą kartą pamato ne tai, kuris iš jų teisus, o kokį santykio modelį jie abu kuria ir palaiko. Tuomet atsiranda daugiau pasirinkimo: jeigu galime pamatyti modelį, galime pradėti eksperimentuoti ir su kitokiu atsaku.

Apie ką iš tikrųjų yra jūsų konfliktas?

Vienas naudingiausių klausimų santykių krizėje gali būti labai paprastas:

Jeigu šis konfliktas būtų ne apie tai, dėl ko ginčijamės, apie ką jis būtų?

Jeigu ginčas kyla dėl to, kad partneris nuolat vėlai grįžta namo, gal giliau slypi vienatvė ar jausmas, kad nesate prioritetas. Jeigu nuolat konfliktuojate dėl pinigų, po tuo gali būti saugumo, pasitikėjimo ar kontrolės klausimas. Jeigu ginčijatės dėl sekso, konfliktas gali būti susijęs ne tik su dažniu ar noru, bet ir su troškimu būti geidžiamam, priimtam ar artimam. Jeigu pykstate dėl telefono, gal skaudžiausia ne pats ekranas, o jausmas, kad kitas žmogus fiziškai yra šalia, tačiau emociškai jo nėra.

Šią mintį palaiko ir šiuolaikinės porų terapijos kryptys. Pavyzdžiui, emociškai fokusuotoje porų terapijoje daug dėmesio skiriama tam, kad matomas pyktis, kritika ar atsitraukimas gali slėpti sunkiau išreiškiamas emocijas ir prisirišimo poreikius – baimę prarasti ryšį, būti atstumtam ar likti vienam. Šio metodo efektyvumą vertinę randomizuotų tyrimų metaanalizės rodo reikšmingą porų pasitenkinimo santykiais pagerėjimą.

Tačiau santykyje gali būti ir dar vienas sluoksnis. Partneris kartais atneša į mūsų gyvenimą savybes, su kuriomis patiems nėra lengva būti. Labai atsakingą žmogų gali traukti laisvesnis partneris, tačiau po daugelio metų ta pati laisvė pradėti atrodyti kaip neatsakingumas. Žmogų, kuris visą gyvenimą stengėsi būti stiprus, gali ypač erzinti partnerio pažeidžiamumas. Tą, kuris išmoko prisitaikyti ir nesukelti konfliktų, gali stipriai pykdyti partnerio gebėjimas aiškiai reikalauti savo.

Kartais būtent tos partnerio savybės, kurios pradžioje traukė, vėliau tampa didžiausio konflikto šaltiniu. Tai nereiškia, kad skaudų ar žalingą elgesį reikia pateisinti. Tačiau verta paklausti:

Kodėl būtent ši jo ar jos savybė manyje sukelia tiek daug energijos?

Atsakymas kartais nuveda giliau nei bandymas nustatyti, kuris iš partnerių elgiasi „teisingai“.

Ar dažni konfliktai reiškia, kad santykiai baigėsi?

Nebūtinai. Vien konfliktų dažnis ar intensyvumas neleidžia nuspręsti, ar pora turi ateitį. Kartais partneriai stipriai konfliktuoja todėl, kad abu vis dar nori vienas kitą pasiekti, tik jų naudojami būdai vis labiau tolina vieną nuo kito.

Po pykčiu gali slypėti nusivylimas, po nusivylimu – ilgesys, o po juo labai paprastas noras: „noriu, kad tu mane suprastum“. Todėl vien tai, kad poroje kyla stiprių emocijų, savaime nereiškia, kad santykis baigėsi. Daug svarbiau suprasti, kokį santykio ciklą tos emocijos palaiko ir ar partneriai gali pradėti jį keisti.

Yra ir gana tvirtų duomenų, kad profesionali porų terapija gali padėti. 2020 m. metaanalizė apėmė 58 tyrimus ir 2 092 poras. Joje porų terapija buvo susijusi su reikšmingu santykių pasitenkinimo pagerėjimu, taip pat komunikacijos, emocinio artumo ir partnerių elgesio pokyčiais.

Svarbu tai suprasti ne kaip pažadą, kad terapija „išgelbės santuoką“, bet kaip įrodymą, kad poros santykio dinamika nėra nekintama.

Vis dėlto nėra vieno testo, kuris pasakytų, ar konkretų santykį galima išsaugoti. Terapijoje daugiau galimybių atsiranda tada, kai partneriai bent iš dalies gali domėtis ne tik tuo, kas kaltas, bet ir tuo, kas tarp jų vyksta, pastebėti savo indėlį į santykio dinamiką, išgirsti kito patirtį ir išbandyti kitokį atsaką.

Kada santykių konfliktas nebėra tik konfliktas?

Svarbu atskirti santykių konfliktą nuo elgesio, kuris pažeidžia kito žmogaus saugumą. Jei santykyje yra smurtas, bauginimas, prievartinė kontrolė ar kitas nesaugus elgesys, pirmiausia svarbu vertinti saugumą. Porų terapijos tikslas nėra padėti žmogui ilgiau išbūti žalingoje situacijoje.

Kartais santykiuose pasitaiko ir gaslightingo – pasikartojančio kito žmogaus patirties ar realybės suvokimo menkinimo, neigimo ar iškraipymo, dėl kurio žmogus ilgainiui gali pradėti abejoti savo vertinimu. Tačiau svarbu šio termino nevartoti kiekvienam nesutarimui. Du žmonės gali visiškai skirtingai prisiminti tą patį konfliktą, ir tai savaime dar nėra gaslightingas.

Jeigu santykyje nuolat tenka abejoti savo atmintimi, jausmais ar tuo, ar tai, ką patyrėte, apskritai „buvo tikra“, į šią dinamiką verta pažvelgti atidžiau. Plačiau apie tai rašau straipsnyje „Miglos dūmimas (ang. “gaslighting”) - sunkiau pastebimas emocinis smurtas".

Kada klausimas „kaip išsaugoti santykius?“ gali trukdyti

Pora gali ateiti į terapiją manydama, kad jos užduotis yra „sutaisyti santuoką“. Tačiau toks tikslas kartais iš karto sukuria spaudimą. Vienas partneris gali labai norėti santykius išlaikyti, kitas – jau nebebūti tikras, ar nori tęsti. Jei iš anksto laikome, kad „geras“ rezultatas yra tik pasilikimas kartu, vieno iš žmonių tikroji patirtis gali likti neišgirsta.

Porų terapija nėra teismas, kuriame terapeutas nusprendžia, kas teisus. Tai taip pat nėra vieta, kurioje pora turi būti bet kokia kaina išsaugota. Kartais svarbiausias darbas prasideda tada, kai abu žmonės gali atviriau pamatyti, kas yra tiesa apie jų santykį dabar.

Vienas žmogus gali suvokti, kad laikosi santykio ne todėl, kad jame vis dar nori būti, o todėl, kad bijo išsiskyrimo. Kitas gali suprasti, kad jo „aš noriu išeiti“ iš tiesų reiškia: „aš daugiau nebenoriu gyventi taip, kaip gyvename dabar.“

Tai nėra tas pats.

Kartais santykis iš tiesų pasiekia pabaigą. Kartais atsiranda galimybė sukurti visai kitokį santykį nei tas, kuriame pora gyveno iki šiol. Tačiau abiem atvejais aiškumas atsiranda ne iš spaudimo kuo greičiau pasirinkti, o iš geresnio supratimo, kas vyksta.

Ką daryti, jeigu vienas nori skirtis, o kitas – išsaugoti santykius?

Tai viena sudėtingiausių poros situacijų. Vienas žmogus gali ateiti į terapiją tikėdamasis susigrąžinti partnerį, o kitas – norėdamas pagaliau aiškiai pasakyti, kad nebenori tęsti santykių.

Tyrimų literatūroje tokios poros vadinamos mixed-agenda couples – poromis, kurių partnerių ketinimai dėl santykio skiriasi. Joms buvo sukurtas trumpalaikis metodas Discernment Counseling, kurio pirminis tikslas nėra iš karto gerinti santykius, o padėti abiem partneriams aiškiau suprasti, kas nutiko jų santykiui, kokį indėlį į susidariusią situaciją turi kiekvienas iš jų ir kuria kryptimi jie nori judėti.

Viename 100 tokių porų klinikinių atvejų tyrime po šio proceso 47 % porų pasirinko šešis mėnesius bandyti atkurti santykį porų terapijoje, 41 % pasirinko judėti skyrybų ar separacijos link, o 12 % tuo metu nepasirinko nė vienos iš šių krypčių.

Ilgesnis stebėjimas parodė ir kitą svarbų dalyką: vien sprendimas pabandyti porų terapiją dar negarantuoja, kad pora liks kartu. Iš tų 47 porų, kurios iš pradžių pasirinko bandyti susitaikymo kelią, po vidutiniškai kiek daugiau nei dvejų metų 42 % buvo susitaikiusios arba vis dar judėjo susitaikymo kryptimi, 45 % buvo išsiskyrusios arba skyrybų procese, o 13 % liko neapsisprendusios.

Šie skaičiai nėra prognozė konkrečiai porai. Tačiau jie iliustruoja labai svarbią mintį: neapsisprendimas nebūtinai yra terapijos kliūtis. Kartais jis ir yra pati terapijos tema.

Žodžiai „aš noriu skirtis“ taip pat gali reikšti skirtingus dalykus. Kartais tai yra aiškus sprendimas. Kartais – desperatiškas bandymas sustabdyti situaciją, kuri žmogui tapo nepakeliama. Terapijos užduotis nėra įrodyti vieną ar kitą versiją, bet padėti žmogui ir porai geriau suprasti, kas iš tiesų vyksta.

Ar porų terapija gali padėti nuspręsti – skirtis ar likti?

Porų terapija gali padėti priartėti prie atsakymo, tačiau ne tuo būdu, kad terapeutas pasakytų, ką jums daryti. Sprendimas likti kartu ar skirtis priklauso porai.

Terapijoje galima sulėtinti tai, kas namuose dažniausiai įvyksta per kelias sekundes. Pastebėti momentą, kai vienas partneris užsidaro, o kitas ima spausti. Išgirsti tai, kas slypi po kaltinimu. Pastebėti, kad žodžiai ir elgesys siunčia skirtingas žinutes. Aiškiau pamatyti, ko kiekvienas žmogus nori, ko bijo ir ko jam trūksta.

Kartais pora atranda naują būdą būti kartu. Kartais paaiškėja, kad santykis baigiasi. Tačiau abiem atvejais daugiau sąmoningumo gali padėti priimti sprendimą mažiau veikiamam momentinio pykčio, baimės ar desperacijos.

Ir kartais pats klausimas pasikeičia. Vietoje „ar mums skirtis?“ atsiranda tikslesnis:

„Ar mes abu norime kurti kitokį santykį nei tas, kurį turime dabar?“

Tai jau visai kitas klausimas.

O jeigu atsakymas vis dėlto yra skirtis?

Ne kiekvienas santykis turi būti išsaugotas. Kartais santykio raidos dalis yra jo pabaiga.

Tai ypač sudėtinga, kai porą jungia vaikai, bendras turtas, ilga bendra istorija ar daug metų kurtas gyvenimas. Tuomet klausimas tampa ne tik „kaip išsiskirti“, bet ir „kaip užbaigti partnerystę taip, kad nesunaikintume visko, kas tarp mūsų dar turės tęstis?“

Žmonės gali nustoti būti pora, tačiau likti vaikų tėvais. Gali baigtis santuoka, tačiau išlikti būtinybė kartu priimti sprendimus. Gali baigtis artimas ryšys, tačiau likti pagarba tam, kas buvo kartu sukurta.

Tokiais atvejais terapijoje galima dirbti su emocine santykio dalimi – pykčiu, praradimu, kaltės jausmu, nusivylimu ar tuo, kas liko neišsakyta. O kai reikia susitarti dėl praktinių sprendimų, gali būti naudinga mediacija.

Kartais pagarbus išsiskyrimas yra ne terapijos nesėkmė, o brandus rezultatas.

Kartais santykius pakeičia ne atsakymas, o geresnis klausimas

Santykių krizėje natūralu ieškoti aiškaus atsakymo. Kas kaltas? Ar jis pasikeis? Ar ji mane vis dar myli? Ar verta kovoti? Ar jau laikas išeiti?

Tačiau kartais daugiau aiškumo atsiranda tada, kai klausimai tampa kitokie. Kas vyksta tarp mūsų, ko iki šiol nepastebėjome? Ką iš tiesų bandau tau pasakyti, kai pykstu? Ko taip stipriai iš tavęs noriu? Kodėl tavo atsitraukimas arba artumas manyje sukelia tokią stiprią reakciją? Ką aš pats ar pati darau, kai išsigąstu, kad tavęs neteksiu? Kokią santykio dalį kuriu aš, nors ilgą laiką mačiau tik tai, ką darai tu?

Atsakymai į šiuos klausimus nebūtinai išsaugo kiekvieną porą. Tačiau jie gali padėti žmonėms aiškiau pamatyti, kokį santykį jie iš tikrųjų turi ir kokio santykio nori.

Tuomet sprendimas – likti ar skirtis – tampa mažiau panašus į spėjimą ir labiau į sąmoningą pasirinkimą.

Dažniausiai užduodami klausimai apie santykių krizę ir porų terapiją

Ar porų terapija gali padėti išsaugoti santykius?

Taip, porų terapija gali padėti keisti pasikartojančius konfliktų modelius, gerinti komunikaciją ir emocinį artumą. Tyrimų metaanalizės rodo reikšmingą porų terapijos poveikį santykių pasitenkinimui. Tačiau terapija negarantuoja, kad pora liks kartu – kartais jos rezultatas yra aiškesnis supratimas, kad santykį norima baigti.

Ar verta eiti į porų terapiją, jeigu vienas nori skirtis?

Taip, jeigu abu sutinka dalyvauti ir yra saugu tai daryti. Nebūtina prieš pirmą konsultaciją jau būti apsisprendus, kad santykį norite išsaugoti. Kai vienas partneris linksta į skyrybas, o kitas nori likti kartu, terapinio darbo tema gali būti pats neapsisprendimas ir aiškesnis abiejų partnerių pozicijų supratimas.

Ar dažni konfliktai reiškia, kad reikia skirtis?

Ne. Vien konfliktų dažnis neleidžia nustatyti santykio ateities. Svarbiau tai, kaip konfliktai vyksta, ar pora nuolat kartoja tą patį ciklą, ar partneriai gali išgirsti vienas kitą ir ar abu yra pasirengę kažką savo santykyje keisti.

Kaip suprasti, ar santykius dar galima išsaugoti?

Vieno universalaus testo nėra. Daugiau galimybių keistis paprastai yra tada, kai abu partneriai bent iš dalies nori suprasti, kas tarp jų vyksta, gali pamatyti savo indėlį į santykio problemas ir yra pasirengę išbandyti kitokį bendravimo būdą. Jei santykyje yra smurtas ar prievartinė kontrolė, pirmiausia svarbus saugumas.

Kiek laiko trunka porų terapija?

Vieno visoms poroms tinkamo terapijos ilgio nėra. Tai priklauso nuo problemos pobūdžio, santykio istorijos, abiejų partnerių tikslų ir to, ar pora siekia keisti santykį, ar pirmiausia nori apsispręsti dėl jo ateities. Kai kurioms poroms aiškumo suteikia keli susitikimai, kitoms prasmingas ilgesnis darbas.

Jei šiuo metu svarstote, ar likti kartu ?

Porų terapija nebūtinai reiškia įsipareigojimą išsaugoti santykius bet kokia kaina. Tai gali būti erdvė sustoti, geriau suprasti tai, kas vyksta tarp jūsų, pamatyti pasikartojančius santykio modelius ir aiškiau išgirsti, ko šiuo metu nori kiekvienas iš jūsų.

Dirbu su poromis Vilniuje ir internetu.

→ Porų terapija Vilniuje

→ Registruotis porų terapijos konsultacijai

Severija Tarailienė – psichoterapeutė, porų terapeutė ir mediatorė. Dirbu su poromis, išgyvenančiomis santykių krizes, pasikartojančius konfliktus, emocinį atitolimą ir svarstančiomis, kaip tęsti santykį arba kaip jį užbaigti.

Straipsnyje remtasi

Roddy, M. K., Walsh, L. M., Rothman, K., Hatch, S. G. & Doss, B. D. (2020). Meta-analysis of couple therapy: Effects across outcomes, designs, timeframes, and other moderators. Journal of Consulting and Clinical Psychology, 88(7), 583–596. Metaanalizė, apėmusi 58 tyrimus ir 2 092 poras, apie porų terapijos poveikį santykių pasitenkinimui, komunikacijai ir emociniam artumui.

Rathgeber, M., Bürkner, P.-C., Schiller, E.-M. & Holling, H. (2019). The Efficacy of Emotionally Focused Couples Therapy and Behavioral Couples Therapy: A Meta-Analysis. Journal of Marital and Family Therapy, 45(3), 447–463. 33 randomizuotų tyrimų metaanalizė apie porų terapijos efektyvumą.

Papp, L. M., Kouros, C. D. & Cummings, E. M. (2009). Demand-Withdraw Patterns in Marital Conflict in the Home.Journal of Family Psychology. Tyrimas apie pasikartojančią „vienas spaudžia – kitas traukiasi“ santykių dinamiką ir jos ryšį su neigiamomis emocijomis bei konflikto sprendimu.

Doherty, W. J., Harris, S. M. & Wilde, J. L. (2016). Discernment Counseling for “Mixed-Agenda” Couples. Journal of Marital and Family Therapy, 42(2), 246–255. Tyrimas apie poras, kuriose vienas partneris linksta į skyrybas, o kitas nori santykį išsaugoti.

Mindell, Arnold. Process Work teoriniai darbai apie santykius, pirminius ir antrinius procesus, signalus ir pasikartojančią santykio dinamiką.

Mindell, Amy. (1995). Metaskills: The Spiritual Art of Therapy. Darbas apie terapeuto sąmoningumą, santykį ir gebėjimą suteikti vietos skirtingoms žmogaus patirties dalims.