Kai santykiuose tampame nematomi: egzistencinės gėdos įtaka

Kartais santykyje vyksta keistas, sunkiai paaiškinamas dalykas. Atrodo, kalbamasi daug, aiškinamasi, ieškoma sprendimų, stengiamasi suprasti vienas kitą. Iš išorės viskas lyg ir „daroma teisingai“, tačiau viduje pamažu ima augti labai aiškus, bet sunkiai įvardijamas jausmas:

manęs čia nėra.

Mano jausmai tarsi netelpa. Mano patyrimas nuolat nustumiamas į šalį. Pokalbiai vis sugrįžta prie to, kaip jaučiasi kitas – kodėl jam sunku, kodėl jam skauda, ko jam trūksta. O aš vis dažniau pagaunu save galvojant, kad apie mane kalbėti nėra nei vietos, nei laiko. Kad mano „per daug“, „ne taip“, „vėliau“.

Tokiose situacijose dažnai kyla labai paprasti, bet skaudūs klausimai: „Kodėl jis (ji) manęs nemato?“ „Kodėl mano jausmai jam (jai) neturi vietos?“ „Kodėl aš turiu vis labiau tilpti, kad ryšys išliktų?“

Natūralu manyti, kad problema slypi komunikacijoje – gal per mažai aiškiai pasakau, gal per stipriai reaguoju, gal per daug tikiuosi. Ir dažnai mes dar labiau stengiamės: renkamės žodžius, švelniname toną, bandome suprasti, prisitaikyti. Tačiau nepaisant visų pastangų, jausmas būti nematomam neišnyksta.

Kartais atsakymas slypi ne tame, kaip kalbamasi, o kas tuo metu vyksta žmogaus viduje. Yra būsenų, kurios neleidžia iš tikrųjų matyti kito – net ir tada, kai noras būti ryšyje yra tikras. Viena iš tokių būsenų yra tai, kas psichologijoje vadinama egzistencine gėda.

Egzistencinė gėda yra viena iš būsenų, galinčių stipriai paveikti gebėjimą būti santykyje. Ji nepaaiškina visų situacijų, tačiau kai kuriose dinamikoje ji tampa labai reikšminga.

Kas yra egzistencinė gėda?

Egzistencinė gėda – tai ne gėda dėl konkretaus poelgio. Tai daug gilesnis, tylus jausmas, kuris dažnai neturi aiškių žodžių, bet turi labai stiprią vidinę žinutę: „su manimi kažkas iš esmės negerai“. Čia svarbu atskirti kelis panašius, bet iš esmės skirtingus jausmus, nes jie labai skirtingai veikia santykiuose.

Kaltė paprastai susijusi su tuo, ką padarėme ar nepadarėme. Ji sako: „padariau klaidą“. Nors kaltė gali būti nemaloni, ji dažnai leidžia atsiprašyti, taisyti, mokytis ir judėti toliau. Ji negriauna žmogaus vertės – veikiau leidžia išlaikyti jausmą, kad aš esu pakankamas žmogus, tik šį kartą pasielgiau ne taip.

Paprasta, situacinė gėda jau paliečia patį žmogų, bet dažniausiai kyla konkrečiose situacijose – kai esame sukritikuoti, pasijuntame atstumti, apsinuoginę ar per daug matomi. Ji skamba maždaug taip: „aš atrodau blogai“ arba „šioje situacijoje su manimi kažkas negerai“. Tokia gėda gali būti labai nemaloni, bet dažniausiai ji praeina, kai situacija pasikeičia arba kai patiriame priėmimą ir ryšį.

Egzistencinė gėda yra dar gilesnė. Ji nebėra apie vieną veiksmą ar vieną situaciją. Ji sako: „aš pats esu klaida“. Tai jausmas, kuris tampa tarsi nuolatiniu vidiniu fonu, per kurį žmogus žiūri į save, į kitus ir į santykius. Žmogus gali gyventi metų metus su šiuo jausmu jo net neįvardindamas. Iš išorės jis gali atrodyti stiprus, racionalus, savikritiškas ar net labai atsakingas, tačiau viduje nuolat vyksta kova – bandymas šios gėdos nepajusti, nuo jos gintis, ją paaiškinti ar užgožti.

Dažnai ši gėda susiformuoja labai anksti – santykiuose, kuriuose nebuvo pakankamai saugu būti savimi. Tuomet vaikas išmoksta ne galvoti „man dabar sunku“, o jausti „su manimi kažkas ne taip“. Šis jausmas vėliau persikelia į suaugusiųjų santykius ir ima tyliai juos valdyti: per gynybą, pyktį, atsitraukimą ar nuolatinį bandymą įrodyti savo vertę.

Būtent egzistencinė gėda dažnai uždengia gebėjimą matyti kitą žmogų ne todėl, kad jis būtų egoistiškas ar nenorėtų girdėti, bet todėl, kad didžioji jo vidinių jėgų dalis yra skirta savęs apsaugai.

Egzistencinė gėda – tai ne gėda dėl konkretaus poelgio. Tai gilesnis jausmas, kuris skamba taip:

„Su manimi kažkas iš esmės negerai.“

Kaip ši gėda veikia santykiuose?

Kai žmogus gyvena su egzistencine gėda, didelė jo vidinės energijos dalis yra nuolat skiriama savęs apsaugai. Ne todėl, kad jis būtų sąmoningai užsidaręs ar nenorėtų ryšio – tiesiog taip ima veikti psichika, kai viduje nuolat gyva mintis, jog su manimi kažkas iš esmės negerai.

Tokioje būsenoje net ir nedideli santykio signalai tampa labai jautrūs. Atstumas, tylos akimirka ar kritiškesnis tonas gali būti išgyvenami ne kaip situacija, o kaip patvirtinimas:

„vadinasi, aš esu nevertas“.

Tuomet kiekvienas „ne“, kiekviena kito riba ar poreikis pasidaro ne apie santykį, o apie išlikimą.

Dėl to žmogui tampa labai sunku išgirsti atsisakymą ar priimti kito ribas.

Tokiam žmogui labai sunku: - jausti atstūmimą, - išgirsti „ne“, - priimti kito ribas, - išbūti su kito jausmais.

Ne todėl, kad jis būtų savanaudis ar nenorėtų gerbti kito. O todėl, kad viduje tai iškart virsta grėsme savivertei. Lyg kiekvienas kito savarankiškumo ženklas sakytų: tu per daug, tu nereikalingas, tu netinkamas.

Tas pats nutinka ir su kito jausmais. Kai viduje veikia egzistencinė gėda, labai sunku išbūti su kito pykčiu, liūdesiu ar nusivylimu. Ne todėl, kad žmogus nenorėtų girdėti, o todėl, kad šie jausmai sukelia stiprų vidinį pavojų – jie gali būti patiriami kaip kaltinimas ar atmetimas, net jei taip nėra.

Tokiu būdu santykis pamažu tampa vieta, kurioje vienas nuolat ginasi nuo vidinio sugriuvimo. Dėmesys krypsta ne į tai, kas vyksta tarp mūsų, o į tai, kaip man išgyventi šią akimirką. Ir nors ryšio noras gali būti labai tikras, gebėjimas matyti kitą kaip atskirą žmogų tuo metu yra stipriai apribotas.

Svarbu suprasti – visa tai dažniausiai vyksta nesąmoningai. Tai nėra pasirinkimas nematyti ar negirdėti. Tai išmoktas būdas saugotis nuo giliai viduje gyvenančios gėdos, kuri bet kurią akimirką gali sugrįžti su visa jėga.

Kai santykiuose tampame nematomi?

Kad galėtume iš tikrųjų matyti kitą žmogų, santykyje turi likti erdvės ne tik ryšiui, bet ir vidiniam stabilumui. Kai žmogus gyvena su nuolatiniu vidiniu nepakankamumo jausmu, santykis pamažu ima atlikti visai kitą funkciją – jis tampa vieta patikrinti, ar aš dar esu priimtinas.

Tokioje būsenoje dėmesys neišvengiamai krypsta į vidinį procesą. Santykis nustoja būti dviejų žmonių susitikimu ir ima veikti kaip nuolatinis foninis klausimas: „Ar aš dar pakankamas?“

Tuomet kito jausmai praranda savo pradinę prasmę. Jie nebėra patiriami kaip informacija apie tai, kas vyksta tarp mūsų. Jie tampa signalu apie savivertę. Kito liūdesys ar nusivylimas ima reikšti ne jo patyrimą, o grėsmę – galimybę būti nuvertintam, atstumtam ar pripažintam netinkamu.

Šioje vietoje kitas žmogus pamažu nustoja būti atskiras. Jis tampa savivertės veidrodžiu, per kurį nuolat tikrinama:„ar aš dar čia reikalingas?“„ar su manimi dar viskas gerai?“

Kai santykis ima atlikti šią funkciją, gebėjimas iš tikrųjų matyti kitą tampa labai ribotas. Ne todėl, kad trūktų meilės ar noro būti kartu, o todėl, kad didžioji vidinių resursų dalis skiriama ne ryšiui, o vidinės pusiausvyros palaikymui.

Tai subtilus, bet labai svarbus momentas: kitas tampa nematomas ne dėl abejingumo, o dėl to, kad santykis perima užduotį, kurios jis iš esmės negali atlikti – užtikrinti žmogaus vertės jausmą.

Pyktis ir kaltinimai – ne stiprybė, o gynyba

Egzistencinė gėda labai retai pasirodo tiesiogiai. Daug dažniau ji slepiasi po reakcijomis, kurios iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip stiprybė, ryžtas ar net aiškumas. Tačiau iš tikrųjų tai yra gynybos formos, padedančios žmogui neišjausti labai skausmingos vietos viduje.

Tokiose situacijose dažnai pasirodo pyktis ir kaltinimai. Ne kaip noras sužeisti, o kaip būdas atitolinti nuo jausmo, kuris per sunkus būti išbūtas. Kartu gali atsirasti ir intensyvūs bandymai „paaiškinti“, kas ir kodėl kaltas, ieškojimas argumentų, teorijų ar autoritetų, kurie patvirtintų vieną teisingą versiją. Visa tai padeda bent trumpam atkurti vidinį stabilumą.

Svarbu suprasti – tai nėra piktybiškumas. Tai ne sąmoningas noras valdyti ar žeminti kitą. Tai desperatiškas bandymas nepajusti gėdos, kuri viduje skamba kaip grėsmė pačiam savęs jausmui.

Vietoj labai pažeidžiamo sakinio:

„Man labai skauda ir aš bijau, kad esu nevertas“

dažniau pasirodo kiti, labiau apsaugantys žodžiai:

„Tu mane skaudini.“ „Tu turi pasikeisti.“

Šie žodžiai nukreipia dėmesį į kitą ir leidžia išvengti kontakto su tuo, kas viduje jaučiama kaip per daug pavojinga. Tačiau kartu jie keičia ir santykio kryptį – ryšys tampa nebe vieta būti kartu, o vieta gintis.

Kodėl empatija ne visada padeda?

Empatiški žmonės tokiose situacijose dažnai dar labiau stengiasi. Jie bando suprasti, atliepti, paaiškinti, laikyti. Kyla natūralus jausmas, kad jei tik pavyks rasti tinkamus žodžius ar parodyti dar daugiau jautrumo, santykis taps saugesnis ir skausmas sumažės.

Tačiau problema dažnai slypi ne tame, kad kitas žmogus nebuvo suprastas. Problema ta, kad jis pats negali išbūti su savo gėda. O kai ši vieta viduje neturi atramos, joks kito supratimas jos neužpildo – jis tik laikinai nutildo.

Tokiuose santykiuose empatija ima veikti ne kaip ryšio kūrimas, o kaip vidinės įtampos reguliavimas. Vieno žmogaus jautrumas tampa tarsi „pleistru“, kuris trumpam sumažina skausmą, bet neleidžia jam būti pripažintam ir išlaikytam pačio žmogaus viduje.

Kol žmogus pats neišmoksta laikyti šios pažeidžiamos vietos savyje, joks kito atsidavimas nepadaro santykio saugaus. Priešingai – santykis pamažu ima krypti į disbalansą. Vienas vis daugiau pastangų skiria tam, kad kitas jaustųsi geriau, ramesnis, saugesnis. Kitas tuo metu vis labiau priklauso nuo šio atliepimo, pats neįgydamas vidinės atramos.

Tuomet santykis ima atrodyti taip: - vienas nuolat gina savo savivertę, - o kitas pamažu praranda save.

Ir tai dažnai nutinka tyliai, be blogų ketinimų. Abu gali norėti gero. Tačiau be aiškios ribos empatija nustoja būti ryšio forma ir tampa atsisakymu savęs, kuris ilgainiui santykio nebeišlaiko.

Kada tampa įmanomas pokytis?

Tikras pokytis santykyje prasideda ne tada, kai kitas žmogus dar labiau stengiasi, tampa dar jautresnis ar dar labiau prisitaiko. Jis prasideda tada, kai pats žmogus gali atsigręžti į savo vidinę būseną ir pripažinti tai, kas iki tol buvo nepakeliama jausti.

Tai momentas, kai atsiranda galimybė pasakyti sau, o kartais ir kitam:

„Man gėda. Man skauda. Ir aš su tuo galiu pabūti.“

Kol ši vieta lieka neigiama, nustumta ar uždengiama gynyba, santykis neišvengiamai lieka kovos lauku – vieta, kur vienas bando išlikti vertingas, o kitas – palaikyti pusiausvyrą. Tačiau kai žmogus pradeda laikyti šią vietą savyje, santykis nustoja būti vieninteliu savivertės šaltiniu.

Tai nereiškia, kad gėda išnyksta. Tai reiškia, kad ji nebevaldo. Kad jos nebereikia perkelti kitam per pyktį, kaltinimus ar reikalavimus. Atsiranda vidinė atrama, kuri leidžia išgirsti kitą ne kaip grėsmę, o kaip atskirą žmogų.

Svarbu pasakyti ir tai: toks pokytis dažniausiai neįvyksta vien santykyje. Jam reikalinga saugi erdvė, kurioje žmogus gali būti su savimi be gynybos – dažnai tai terapija ar kitas ilgalaikis vidinis darbas. Be šios atramos santykis lieka per sunkus indas šiam procesui.

Ką svarbu žinoti, jei esi kitoje pusėje?

Kai santykyje ilgą laiką nėra vietos tavo jausmams, labai lengva pradėti abejoti savimi. Kyla mintys, kad gal per daug jauti, per daug nori, per stipriai reaguoji. Dažnai toks žmogus ima dar labiau prisitaikyti, tylėti, švelninti savo poreikius – tikėdamasis, kad taip santykis taps saugesnis.

Tačiau svarbu suprasti vieną esminį dalyką:

Tu negali būti matomas žmogaus, kuris visas savo jėgas skiria tam, kad apsigintų nuo savęs sugriuvimo.

Tokiose situacijose labai dažnai nutinka vidinis išsiskyrimas. Išoriškai santykis dar tęsiasi, bet viduje žmogus pamažu traukiasi nuo savęs. Jis nustoja klausti, ko nori, kas jam svarbu, kur jam skauda. Pirmiausia dėl kito, o vėliau – jau iš įpročio.

Kartais brandžiausias žingsnis tokioje situacijoje nėra dar vienas bandymas paaiškinti ar atliepti. Kartais tai sprendimas pasitraukti, kad atsakomybė už vidinį pasaulį grįžtų ten, kur jai ir priklauso. Ne iš pykčio, ne iš bausmės, o iš rūpesčio savimi.

Pasitraukimas šioje vietoje nėra meilės trūkumas. Dažnai tai vienintelė forma, kurioje meilė sau gali išlikti.

Pabaigai

Egzistencinė gėda nepadaro žmogaus blogu. Ji neapibrėžia jo vertės ir nereiškia, kad jis nenori ryšio. Tačiau ji gali padaryti žmogų nepasiekiamą santykyje – ne todėl, kad jis nemylėtų, o todėl, kad didžioji jo vidinių jėgų dalis skiriama išlikti su savimi.

Kai santykiuose tampame nematomi, atpažinti šią dinamiką yra svarbus žingsnis. Ne tam, kad kaltintume kitą ar save, bet tam, kad nustotume tikėtis to, ko šiuo metu santykis negali duoti. Kartais didžiausia klaida nėra per anksti pasitraukti. Kartais klaida – per ilgai likti vietoje, kurioje pamažu prarandame save.

Svarbu prisiminti, kad nematomumo jausmas santykyje gali turėti skirtingas priežastis. Egzistencinė gėda yra viena iš jų, bet ne vienintelė.

Santykiai, kuriuose yra vietos abiem, nėra tobuli. Juose taip pat būna pykčio, nusivylimo ir skausmo. Tačiau juose yra ir kažkas labai svarbaus – erdvė būti savimi be nuolatinės grėsmės būti netinkamu.

Jei skaitydamas šį tekstą atpažinai save, verta sustoti ir paklausti:

Ar šiame santykyje yra vietos man?

Ir jei atsakymas kol kas yra ne, tai nereiškia, kad su tavimi kažkas negerai. Kartais tai tiesiog reiškia, kad atėjo laikas pasirinkti save.

Naudota literatūra

1. Lewis, H. B. (1971). Shame and Guilt in Neurosis. New York: International Universities Press. → Aiškiai atskiriantis kaltę („padariau klaidą“) ir gėdą („esu blogas“).

   
   

2. Nathanson, D. L. (1992). Shame and Pride: Affect, Sex, and the Birth of the Self. New York: W. W. Norton. → Gėda kaip centrinis afektas ir gynybinių reakcijų (pykčio, kaltinimų, atsitraukimo) šaltinis.

   
   

3. Morrison, A. P. (1989). Shame: The Underside of Narcissism. Hillsdale, NJ: The Analytic Press. → Gėda kaip savivertės grėsmė ir jos poveikis santykiams.

   
   

4. Yalom, I. D. (1980). Existential Psychotherapy. New York: Basic Books.

   → Egzistencinės būsenos, vidinis trapumas ir gebėjimas būti santykyje.

   
   

5. van der Kolk, B. (2014). The Body Keeps the Score. New York: Viking. → Gėda kaip santykinės traumos pasekmė, gyvenanti kūne ir santykiuose.