Į procesą orientuotos psichoterapijos (ang. process orientied psychoterapy arba processwork) mokymosi grupėje dirbau su sunkumu laisvai judėti matant kitiems žmonėms- šokti visu kūnu, vaipytis, vaidinti ar tiesiog spontaniškai judėti taip, kaip norisi. Jaučiau gėdą ir baimę taip elgtis. Ir man buvo smalsu patyrinėti, kas mane stabdo, todėl leidausi į darbą. Darbas vyko su vidinėmis dalimis, kurios prieštaravo mano norui laisvai judėti.
Susitapatinau su "vidinio kritiko" dalimi ir pasakiau sau:
- Net nesiruošk čia drąsiai judėti, nes kiti gali juoktis. Tai yra pavojinga. Kiti gali šaipytis.
Galvoje kilo istorija, kaip ne pagal taktą esu judėjusi atrankoje į šokių mokyklą. Tačiau dabar juk situacija pasikeitusi ir aš nesu atrankoje. Norėjau bandyti ir tyrinėti toliau.
Terapeutas įsitraukė ir pasakė man:
- Aš pasirūpinsiu tavimi, niekam neleisiu iš tavęs šaipytis.
"Vidinio kritiko" dalis patikėjo, aš pasijutau saugesnė, tačiau kita dalis prabudo. Atsibudo "racionalaus proto" dalis ir ji pasakė:
- Palauk, kam tau reikia laisvai judėti? Aš gi tavim rūpinausi, padėjau tau sudėtingose situacijose išgyventi. Aš buvau su tavimi. Man nesaugu- jeigu tu pradėsi laisvai judėti, aš nežinau, kas nutiks. Aš bijau. Aš negalėsiu kontroliuoti.
Ir iš tiesų, ši mano dalis man yra svarbi, aš negaliu jos taip išduoti. Aš nenoriu jos atsisakyti. Ir tuo pačiu tai mane stabdo nuo laisvo judėjimo.
Terapeutas įsitraukė ir pasakė mano "racionalaus proto" daliai:
- Ačiū, racionalus prote, kad taip ilgai tarnavai, tiek daug padėjai. Esu nuoširdžiai dėkingas už atsidavimą. Ir tikiu, kad tu pavargai. Galbūt tau laikas eiti atostogų ir leisti kitoms savybėms imtis darbo?
Svarbumo pripažinimas, dėkingumas ir rūpestis "racionalaus proto" daliai patiko ir ji atsakė:
- Teisingai sakai, iš tiesų, esu labai svarbus ir daug nuveikiau. Ir pavargau. Gerai skamba, kad jau galiu eiti atsipūsti, pailsėti ir užleisti vietą scenoje. Ir dalintis darbu. Kai manęs reikės, aš būsiu čia pat.
Ir pasibaigus vidinių dalių pokalbiui aš galėjau išjudėti su džiaugsmu ir atvirumu patirčiai.
Šis mano vidinio pasaulio dinamikos pasakojimas parodo trikdžius, kas trukdo būti įvairiapusia asmenybe, naudotis visomis galimybėmis. Ir tikiu, kad daugelis mūsų vaikystėje išugdę savo stipriąsias savybes jomis naudojasi ir jos toliau sėkmingai tarnauja, nes patikrintos patirtyje- stipriausios savybės padėjo išgyventi. Ir deja tuo pačiu apriboja, jeigu yra naudojamos kaip vienintelės. Gyvenimiška situacija pasikeitė ir galima būtų naudotis kitoms savybėms- leisti joms pasireikšti gyvenime, tačiau tai stabdo įvairūs neigiami patyrimai, įsitikinimai. Gera žinia, kad juos galima tyrinėti, pažinti, kalbėtis ir derėtis.
Jeigu turi išvystytą racionalų protą, tavo potencialas- atsižvelgti į jausmus, į pojūčius, į judesį, į garsą, į patyrimą. Ir atvirkščiai. Paklauskite savo stipriausios vidinės dalies:
- Gal jau pavargai ir nori pasiilsėti?
