Kviečiu į eksperimentą. Pabandykite garsiai sau, prieš veidrodį ar kitam žmogui pasakyti "Aš esu geras žmogus" ir pastebėkite kaip jaučiatės tai sakydami.
Pabandykite. Dabar.
Ar tikite 100 proc. tuo, ką pasakėte? Ar yra viduje pasipriešinimas ir abejonė?
O galbūt net liežuvis neapsiverčia taip pasakyti? Net mintyse, o ką jau kalbėti - garsiai?
Jeigu nuoširdžiai netikite, kad esate geras žmogus, tuomet turite problemą. Kaip galima tikėtis iš kitų, kad jus laikytų geru žmogumi, jei pats netikite? Visi įrodymai ir patvirtinimai nebus pakankami. O juk iš esmės yra poreikis būti geru žmogumi. Ar nesielgiate taip, kad kiti patvirtintų, jog esate geras žmogus? Tokiu atveju nesate laisvas. Ir darnių santykių kurti neišeina, jeigu netikite esantis geras žmogus. Tuomet nepastovite už save, už savo poreikius, nusileisite per daug arba per daug įtemptai kovosite. Kančia. O atsakymas gludi šiame klausime-
Ar laikau save geru žmogumi?
Ir kol nelaikau savęs geru žmogumi, visi sekantys žingsniai sunkūs ir nevaisingi.
Atskirkime elgesį nuo buvimo. Taip, visi kartais pasielgiame neteisingai, blogai. Dėl to, kad nemokėjom kitaip, neturėjom žinių, jėgų, pakankamai resursų, pagalbos ar palaikymo iš išorės pasielgti teisingai. Ir laikydamas save geru žmogumi galiu priimti save klystantį, nežinantį. Ir palaikyti save mokintis iš savo klaidų, ieškoti pagalbos, atramos jų nekartoti. Juk esu geras žmogus, todėl nenoriu elgtis blogai.
Ar tiki, kad visi mes esame geri žmonės, tik blogai pasielgiame? Kodėl tai nėra savaime suprantama? Dabar mes savo vaikus jau auklėjame pagal šią paradigmą. "Myliu tave, palaikau tave ir laikau tave geru vaiku ir nepritariu, kai blogai pasielgi". Tačiau kai augome mes, sovietiniais ir posovietiniais laikais, už blogą elgesį buvome vadinami blogais. Todėl ir susiejome elgesį su buvimu. Taigi verta peržiūrėti savo nuostatas ir įsitikinimus. Gal tai gali padėti išsilaisvinti iš senų, neveiksmingų programų ir veikimo būdų?
