Ar galima džiaugtis skausmu, pykčiu ir liūdesiu?
Ir visai ne apie mazochizmą aš kalbu.
Galima, jeigu tai priimi kaip dovaną, kaip pamoką, kaip galimybę tamti išmintingesniam. Ir svarbu padaryti teisingas išvadas.
Kodėl aš atsidūriau šioje situacijoje? Koks mano indėlis į tai? Ar man primena vaikystėje patirtus išgyvenimus?
Jeigu tave išdavė, atstūmė, tai galbūt tu nesąmoningai siekei uždaryti savo iki galo nepatirtą patirtį. Neišgyvenai kadais savo jausmų pilnai, kai buvai vaikas, kai jauteisi nevertingas, vienišas, nereikalingas. Organizmas siekia uždaryti patirtis, jas pilnai patirti, įsisąmoninti ir tik tada judėti link naujų patirčių. Taigi jeigu tave išdavė ir atstūmė, pirmyn- patirk visus jausmus, kurie kyla.
Visą skausmą. Leisk jam būti. Jeigu leisi jam būti, skaudinti tave, tai jis nuveiks savo darbą ir pasitrauks. Po skausmu slepiasi nevertumo, vienišumo jausmai. Leisk juos pilnai sau patirti.
Taip, tai buvo kadais. Todėl jie tokie stiprūs dabar. Ir situacija pasikartojo, nes tada neturėjai galimybės jų pilnai patirti.
Vėliau atsiranda liūdesys. Retkarčiais skausmas suspaudžia krūtinę. Liūdna, kad taip nutiko kadais ir dabar. Ir nieko negali pakeisti. Tik priimti.
Ir tada atsiranda dėkingumas. Ačiū, gyvenime, už patyrimą, už galimybę save patirti, suvokti pilniau.
Kai susitvarkai savo kiemą, pradedi galvoti apie kitą. Kas nutiko tam žmogui, kuris tave atstūmė, išdavė? Prisimeni, kaip pasakojo savo patirtis, kai buvo atstumtas, išduotas. Jis išveikė pilnai neišgyventus jausmus, pilnai nepatirtą patirtį. Tiesiog kitaip dar negali, nemoka. Dar nesusimąstė. Ir po pykčio ir skausmo atsiranda erdvės švelnumui.
Štai visas ratas ir užsidaro. Viskas aišku, kodėl, iš kur ir kam reikalingas patyrimas. Ir koks gražus patyrimas. Gražus skausmas, gražūs nemaloniai besijaučiantys jausmai.
Tik pilnai išgyvendamas patirtis, gali geriau save suprasti. Ir tapti savimi.
