Vis stebiu kokios vertingos knygos, susijusios su psichoterapija, yra išleidžiamos lietuvių kalba. Ir atradus naują knygą perku ir skaitau iš lėto tarsi mėgaudamasi labai skaniu desertu prie kavos.
E. Spinelli knygos "Ne-žinančiojo pasakojimai" vien pavadinimas, kuris nusako, apie žinojimą ir nežinojimą nuteikia nevienareikšmiškiems pasakojimams. Man patiko išsamiai atskleidžiamos istorijos skaitytoją supažindinant su egzistencine psichoterapija ir atveriant psichoterapeuto svarstymus bei vidinį pasaulį.
Perskaičius knygą dar kurį laiką mintimis grįždavau prie žinojimo ir nežinojimo temos svarstydama:
Psichoterapeutas mokosi ir daug žino apie žmogaus psichologiją, kaip dirbti su klientu. Ir tuo pačiu susitikdamas su klientu stengiasi būti nežinančiojo pozicijoje, suskliausti visą savo žinojimą ir leistis į kelionę su klientu, būti paveikiamas kliento istorijos. Labai svarbu, kad žinojimas netrukdytų tyrinėti fenomenologiškai - klientas ir jo gyvenimo sunkumai yra unikalūs. Ir tuo pačiu svarbus žinojimas psichologijos, nes psichoterapeutas yra atsakingas už pagalbą klientui.
Bemąstydama prisiminiau girdėtą pasipiktinimą, kad psichologai patys turi daug bėdų ir gydosi su klientais būdami psichologais. Kai anksčiau girdėdavau šį pasakymą, iš dalies sutikdavau ir iš dalies pasipiktindavau, kad ne visai taip. Aišku, čia labai apibendrintas pasipiktinimas, į kurį neverta net reaguoti. Tačiau E. Spinelli knyga padėjo sudėlioti į tą pačią lentynėlę žinojimą ir nežinojimą.
Psichoterapeutai stengiasi žinoti, kad galėtų padėti klientui ir tuo pačiu gali būti paveikti kliento pasakojimų ir atsigręžti į savo asmeninę istoriją dar kartą prisimindami, įliedami naujų požiūrio taškų, o gal net įsisąmonindami naujus atradimus. Ir aišku, kad kuo daugiau pats psichoterapeutas yra dirbęs su savimi, įsisąmoninęs savo būtį, tuo labiau gali padėti klientui praeiti panašius kelius.
Rekomenduoju besidomintiems psichoterapija, asmeniniu augimu.
