Nerimas ir psichoterapija: istorija iš kliento perspektyvos

Istorija iš kliento perspektyvos

Ilgą laiką net nesupratau, kad jaučiu tokį stiprų nerimą. Atrodė, juk gyvenime viskas kaip ir gerai – turiu darbą, artimuosius, nieko ypatingo blogo nevyksta. Tačiau viduje buvo kitaip. Nerimas tapo nematomu šešėliu, lydinčiu kiekvieną dieną. Net naktimis prabusdavau ir nebegalėdavau užmigti – širdis daužydavosi, mintys sukosi ratu: o kas, jei kažką praleisiu, jei nepavyks darbe, jei netikėtai nutiks kas nors artimiesiems? Kartais atrodė, kad gyvenu nuolat pakeltame alarme – kūnas pasiruošęs bėgti ar gintis, nors išoriškai nieko blogo nevyksta.

Darbas su nerimu psichoterapijoje – meninis vaizdas, kuriame nerimą simbolizuoja raizginiai, o terapija atneša šviesą ir viltį.

Nerimas ir psichoterapija: kaip atrasti ramybę

Į terapiją atėjau pavargęs. Iš pradžių buvo keista – vietoje patarimų ar greitų atsakymų terapeutė pakvietė tiesiog sustoti. „Kas vyksta dabar?“ – klausė ji. Užmerkęs akis pajutau sunkumą krūtinėje, tarsi ten būtų akmuo. Rankos prakaituotos, kvėpavimas paviršutiniškas. Norėjau pabėgti nuo to pojūčio, bet šįkart nepabėgau. Tyrinėjome jį kartu.

Pamažu išryškėjo, kad už to akmens slypi seniai pažįstama baimė – nebūti pakankamam. Atsiminiau vaikystę, kai bijojau nepateisinti lūkesčių, kai žvilgsnis į mane reiškė patikrinimą, ar esu geras. Tą patį nešiojausi iki šiol – darbe, santykiuose, net su savimi - nuolat jausdamas nepakankamu.

Terapijos metu mokiausi būti su šiais jausmais kitaip. Kartais jie pasirodydavo per kūną – drebuliu, spaudimu galvoje, prakaitavimu. Kartais – per sapnus ar netikėtas mintis. Įdomu, kad kai išdrįsdavau juos patyrinėti, jie tarsi atsiskleisdavo – pamatydavau, kad už nerimo slypi ir jėga, ir noras būti pamatytam, išgirstam.

Didelį įspūdį paliko vienas terapeutės pasiūlymas – pabūti tuo vidiniu balsu, kuris nuolat man kartojo: tu nepakankamas, turi stengtis dar labiau, kad būtum priimtas. Ji užmezgė ryšį su šia dalimi – atidžiai jos klausinėjo, ko ji nori, ko siekia. Ir staiga pajutau, kaip gera šiai mano daliai būti išgirstai, pamatytai – juk ji tiek metų dirbo sunkų darbą, stengėsi mane apsaugoti, tik nesėkmingai kartodama tuos pačius nekūrybiškus būdus. Pamačiau, kad ji nėra priešas – tik pavargusi, užstrigusi dalis, kuriai reikia kitokio sprendimo.

Tą akimirką pritariau, kad laikas keisti taktiką – mokytis pats save palaikyti, padrąsinti, būti švelnesnis sau. Po šio patyrimo tarsi viduje sugriuvo senosios sienos – atsirado daugiau erdvės, lengvumo, vilties ir tikėjimo, kad galiu kiekvieną kartą užmegzti tokį pat dialogą su savimi, kai viduje iškyla kritiškas balsas.

Pamažu atradau, kad nerimas nebūtinai priešas. Jis – kaip jautrus signalas, kuris parodo, kur imu per daug atsakomybės ar pamirštu pasirūpinti savimi. Terapijoje mokiausi atpažinti šiuos signalus ir iš jų semtis išminties. Su kiekviena sesija nerimas virto mažiau bauginančiu šešėliu ir daugiau – kelrodžiu į save.

Ši istorija – metafora, atspindinti daugelio žmonių patirtį. Panašumai į realius asmenis – atsitiktiniai.

Psichoterapeutės komentaras

Nerimas dažnai pasirodo kaip trukdis, bet kartu jis – vidinis balsas, kviečiantis labiau įsiklausyti į save. Psichoterapijoje mes mokomės ne tik sumažinti nerimo intensyvumą, bet ir atrasti jo prasmę – kokią žinią jis neša, kokius poreikius primena. Tokiu būdu nerimas iš kliūties tampa sąjungininku, padedančiu gyventi sąmoningiau, laisviau ir artimiau su savimi.