Nežinau, kodėl ši knyga anksčiau nepapuolė į mano rankas. Tiesą sakant žinau- skaičiau tik profesinę literatūrą.
Knyga nuo viršelio užgniaužė kvapą. Skylė knygoje, per kurią gali matyti kiaurai. "Eiti kiaurai sienas." Taip ir vadinasi knyga. Marinos Abramovič.
Man įdomiausia buvo vaikystės prisiminimai ir sapnai. Kaipgi be jų.
Autorė rašo apie vaikystėje pasikartojančius sapnus:
“Sapnuodavau vis tą patį košmarą apie simetriją- labai nejaukų. Tame keistame sapne būdavau generolė, tikrinanti milžinišką eilę tobulų kareivių. O tada išraudavau vienam kareiviui iš uniformos sagą, ir visa tvarka sužlugdavo. Pabusdavau apimta baisiausios panikos. Mirtinai bijojau sugriauti
simetriją.”
Jos mama buvo apsėsta tvarkos, griežtai to reikalaudavo iš duktės ją mušdama.
“Kitame pasikarojančiame sapne įžengdavau į lėktuvo saloną ir rasdavau jį tuščią- be keleivių. O visų sėdynių diržai būdavo tobulai tvarkingi; kiekvienas diržas susegtas ant atitinkamos kėdės, išskyrus vieną. Ir tas vienas netvarkingas diržas sukeldavo man paniką, tarytum tai būtų mano kaltė. Tame sapne visada būdavau ta, kuri kažkokiu būdu suardė simetriją, nors tai būdavo draudžiama, ir kažkokia už viso to slypinti didesnė jėga turėdavo mane nubausti.”
Giliai įsirėžė vaikystės patyrimai, kurie atsispindėjo sapnuose ir kvietė sugriauti simetriją. Jau vaikystėje sapnai kvietė priešintis normoms, laužyti įprastą supratimą, žvelgti naujai. Būtent tą ir darė M. Abramovic savo meno pasirodymuose, kurie buvo šokiruojantys, atveriantis naujus patyrimo ir suvokimo klodus. Atlikdama performansus ji susiliedavo su ta didesne jėga, kuri ją palaikė ir davė milžiniško užsispyrimo ir ištvermės. Tai, kas ją gasdino vaikystėje, atsispindėjo sapnuose, gyvenime buvo įkvėpimo šaltinis.
O liūdnesne nata susimąsčiau gretindama vaikystės patirtis (mama ją mušdavo iki kraujų) ir vėliau nenusisękusias dvejas santuokas, kai vyrai ją tiesiog išdavė su kitomis. Ar vaikystės patyrimai tarsi nematomais siūlais suriša vėliau sekančius patyrimus? Ar neišgyventas iki galo skausmas (nors jo patyrė sočiai per savo performansus) ieškojo būdo būti pamatytas, patirtas, išgyventas? Būtent apie tai ilgam susimąsčiau perskaičiusi nuostabią, drąsią Marinos Abramovič autobiografiją.
