Skausmas- impulsas veikti, ieškoti išeičių, ryžtis pokyčiui. Ir jis be galo reikalingas. Mes jo vengiame ir bėgame. O iš tiesų jį reikėtų užkelti ant pjedestalo. Ir jeigu ne pagerbti ir vertinti, tai bent jau atidžiau pasižiūrėti.
Natūralu yra vengti skausmo. Mes esame gyvos būtybės, stengiamės išgyventi, išlikti. O skausmas yra grėsmė. Bandymas išvengti, apsisaugoti nuo skausmo mus veda į priekį. Mes kuriame patogius rūbus, šiltus namus siekdami susikurti kuo daugiau malonumo ir patogumo. Ir tai yra puiku!
O kaip yra su emociniu skausmu? Mes jo irgi vengiame. Ar pagrįstai? Kokią kainą mokame stengdamiesi nejausti emocinio skausmo?
Niekam nelinkėčiau būti žeminamam, pajuokiamam, atstumiamam ir jausti skausmą šiose patirtyse. Ir neišvengiamai mes susiduriame su patirtimis, kuriose iškyla skausmas.
Blogai, kai nustumiame skausmą gilyn į save, suspaudžiame, įtempiame raumenis laikydami jį. Tokiu būdu nenorime jausti skausmo. Jis yra, tik mes sąmoningai atsisakome jį patirti. Naudojame įsitempimo taktikas. Ilgainiui tai pradeda mums trukdyti. Visų pirma, mes nededame pastangų keisti situacijos. Visas jėgas sunaudojame skausmo sulaikymui, stūmimui nuo sąmonės. Ir natūralu, kad nebelieka jėgų pokyčiams. Antra, naudodami įsitempimą kuriame įtampas kūne, kurios gali virsti į kūno negalavimus. Taigi ilgalaikėje perspektyvoje kenkiame sau. Nustumdami ar sulaikydama skausmą, kad tik jis nepasiektų mūsų sąmonės, pasiliekame situacijose, kuriose patiriame pažeminimą, atstūmimą. Tarsi susitaikome su jomis. Ir gali atrodyti, kad išeičių nėra. O jos yra- atsukti laiką savo pojūčiuose. Su psichoterapeuto pagalba galite grįžti prie to momento, kuomet jaučiate skausmą ir prisileisti jį. Jausti skausmą. Jis nėra toks galingas. Kartu galima stoti akistaton su juo. Jis ateina, atneša savo žinią- "Tau netinka ši situacija, daryk ką nors". Taigi skausmas- yra impulsas veikti. Būtent to ir norėjome- kuomet užstringame neigime, atstatome tėkmę grįždami prie jausmų, pojūčių ir atsiranda pyktis. O pyktis- galinga jėga. Ir jeigu tą jėgą nukreipti į pokytį. Išmintingai. Tuomet, laikykitės! Kartais skausmas būna mažas. Vos apčiuopiamas. Nepasitenkinimas. Nepatogumas. Šį kartą prisėdau prieš savo psichoterapijos susitikimą apgalvoti, su kuo norėčiau dirbti. Ir mintyse prabėgusi savo temas, kurios man aktualios, supratau, kad renkuosi dirbti su tuo, kas man šiuo metu kelia didžiausią skausmą. Net jeigu tai nepatogumas ir nepasitenkinimas, su kuriuo dar galima gyventi ilgai. Tačiau kam, jeigu galima pažvelgti atidžiau, skirti jam laiko ir jis, gavęs dėmesio, pradeda keistis ir transformuotis. Gyvenimas juda į priekį. Šypsena atsiranda mano veide. Tik tiek reikėjo, kad staiga situacija pradėtų keistis? Registruokis psichoterapijos susitikimui.
