Rengiausi geštaltinės psichoterapijos baigiamajam egzaminui. Jaudinausi, nerimavau, bijojau. Skaitydama J. Campbell "Herojus su tūkstančiu veidų" knygą sėmiausi išminties galvodama, kad tai yra iniciacija į psichoterapeutus. Tai nėra mokyklinukės atsiskaitymas prieš egzaminuotojus. O tai yra sunkumų perėjimas ir priėmimas į savo ratą. Kas man galėtų padėti pakeisti mąstymą nuo bijojimo į didesnį pasitikėjimą?
Kelis mėnesius sapnuodavau egzaminą ir jame vis gaudavau pamokas, į ką dar reikėtų atkreipti dėmesį. Į jas įsiklausydavau ir atidžiai išstudijavusi augdavau, mokydavausi. Dirbau su šiais sapnais. Ir tai buvo vertinga mano augimui.
Tačiau naktį prieš egzaminą turėjau tokį sapną:
sapnavau kaip laikau egzaminą kambaryje su savo buvusiais darbdaviais. Mano klientė- jų sekretorė. Mes kalbame apie valgymo sutrikimus. Po sesijos jie man turėtų duoti grįžtamąjį ryšį. Ir vienas sako, kad mano plaukai pasišiaušę, o kitas- kad nepasitepiau šiandien kremu nuo saulės ir mano veidas paraudo. Tiesia man kremą, kad pasitepčiau. Aš pradedu erzintis, kad jie nieko nekalba apie sesiją, apie egzaminą. Prabundu.
Nesijudinu, guliu ramiai, dar būnu su sapnu. Jaučiu stiprėjantį susierzinimą. Ir ateina įžvalga: - Juk nėra prie ko prikibti. Reikia tik susišukuoti ir pasitepti kremu. Ir šiaip - galėčiau labiau savimi pasitikėti. Viskas gerai.
Ir kažkas manyje keičiasi. Žodžiai "pasitikėk savimi" neturi tokios galios kaip patyrimas sapne. Jis mane keičia smulkiame atomų lygmenyje. Iniciaciją praėjau ir man padėjo mano vidinis pasaulis, pasąmonė, sapnai.
Jeigu tau įdomu, kaip sapnai gali tau padėti spręsti iššūkius tavo gyvenime, prisijunk į seminarą "Pasimatymas su pasąmone" jau šį ketvirtadienį, balandžio 7d. 19 val. - https://fb.me/e/1oqxGrqbu
