Kai skausmas tampa jėga: ką mums palieka tie, kurie mus įskaudina?
Šiąnakt sapnavau, kad vyksta draugų vakarėlis. Jame buvo daug pažįstamų žmonių, kalbėjomės, vaikščiojome iš vieno kambario į kitą. Kažkuriuo metu vienas man artimas žmogus kitų akivaizdoje pradėjo apie mane kalbėti labai skaudžiai. Jis pasakė dalykų, kurie man atrodė neteisingi ir žeminantys. Dar skaudžiau buvo tai, kad aplink stovėjo žmonės, kurių nuomonė man buvo svarbi.
Pajutau milžinišką skausmą. Norėjosi gintis, aiškinti, įrodyti, kad jis neteisus. Norėjosi smogti atgal taip, kad ir jis pajustų tai, ką dabar jaučiu aš. Bet nieko nedariau. Tiesiog pasitraukiau į kitą kambarį.
Ir pabudau.
Tačiau gulėdama lovoje pajutau, kad sapnas manęs dar nepaleidžia. Nusprendžiau į jį sugrįžti.
Sugrįžimas į skausmą
Sugrįžusi nebežiūrėjau į žmogų, kuris mane įskaudino. Dėmesys persikėlė į mane pačią.
Jaučiau skausmą krūtinėje. Jis turėjo labai konkrečią formą. Atrodė, tarsi krūtinę būtų suspaudusios kažkokios dvišakės metalinės šakės ar žnyplės. Jos nedūrė ir neplėšė kūno. Jos tiesiog stipriai spaudė.
Ir šįkart nuo šio pojūčio nebėgau. Likau su juo. Leidau sau jausti spaudimą, skausmą ir tai, kas vyksta kūne.
Tada iš kažkur atsirado labai aiški mintis:
Kai žmogus tave įskaudina, per skausmą jis tarsi perduoda tau dalį savo jėgos. Jeigu sugebi tą skausmą priimti ir išbūti, ši jėga gali tapti tavo.
Tai nebuvo racionalus samprotavimas. Aš nebandžiau savęs įtikinti, kad būti įskaudintai yra gerai. Įžvalga tiesiog atsirado iš paties kūniško patyrimo.
Ir po jos atėjo dar viena.
Jeigu aš skaudinu kitą, tai savo dalį jėgos atiduodu tam žmogui.
Žmogus, kuris mane įskaudino, lieka su tuo, ką padarė. Tai jo veiksmas. Jo pasirinkimas.
Jo santykis su savimi. Aš tuo tarpu gaunu skausmą. Tačiau kartu gaunu pasirinkimą, ką su tuo skausmu daryti. Galiu jį grąžinti.
Tu mane pažeminai – pažeminsiu tave.
Tu apie mane pasakei kažką skaudaus – surasiu tavo silpną vietą ir pasakysiu tai, kas skaudės tau.
Tu mane sužeidei – pasirūpinsiu, kad ir tu neliktum nenukentėjęs.
Tada skausmas pradeda cirkuliuoti tarp mūsų. Smūgis sugrįžta smūgiu, ir abu tampame tuo pačiu metu ir sužeistaisiais, ir tais, kurie žeidžia.
Bet egzistuoja kita galimybė.
Aš galiu neatiduoti smūgio atgal.
Ir tai nereiškia būti silpnai.
Nekeršyti nereiškia tylėti, leisti kitam su tavimi elgtis kaip nori ar atsisakyti savo ribų. Galiu pasakyti „ne“. Galiu pykti. Galiu konfrontuoti. Galiu išeiti. Galiu nutraukti santykį.
Tačiau man nebūtina sužeisti kito žmogaus tam, kad susigrąžinčiau savo galią.
Ir tada atsiranda keistas paradoksas.
Žmogus, kuris mane įskaudino, lieka su savo veiksmu.
O aš lieku su jėga, kurią tas susidūrimas manyje pažadino.
Skausmas kaip jėgos perdavimo vieta
Mes paprastai galvojame apie skausmą kaip apie kažką, kas iš mūsų atimama.
Kai mus pažemina, atstumia, neteisingai apkaltina ar pasako kažką, kas pataiko į labai jautrią vietą, gali atrodyti, kad kitas žmogus pasiėmė dalį mūsų: orumą, saugumą, pasitikėjimą savimi.
Bet patyrimas po sapno pasiūlė visiškai priešingą perspektyvą.
O kas, jeigu tam tikras skausmas yra ne tik vieta, kurioje kažką prarandame?
Kas, jeigu tai kartu yra vieta, kurioje susiduriame su labai didele jėga?
Tuomet klausimas tampa ne vien:
„Kodėl jis man tai padarė?“
Bet ir:
„Kas dabar vyksta manyje?“
O dar giliau:
„Kuo ši patirtis gali mane paversti?“
Sapne mano krūtinė nebuvo perdurta. Ji buvo suspausta.
Ji atlaikė spaudimą.
Galbūt tai ir buvo svarbiausia sapno detalė. Skausmas manęs nesunaikino. Aš galėjau jame išbūti.
Neleisti kitam nuspręsti, kuo tapsiu
Kai kas nors mane įskaudina, tas žmogus jau padarė savo pasirinkimą.
Bet jis negali nuspręsti, kuo jo veiksmas taps manyje. Ši dalis priklauso man.
Jeigu mano atsakymą visiškai nulemia jo veiksmas – jeigu turiu smogti todėl, kad man smogė, pažeminti todėl, kad buvau pažeminta, – jis tam tikra prasme vis dar valdo mano veiksmus.
Bet jeigu sugebu sustoti ir išbūti su tuo, kas atsirado manyje, atsiveria daugiau pasirinkimų.
Galiu pasiimti energiją, kuri atėjo kartu su skausmu, ir panaudoti ją savo riboms, aiškumui, drąsai, kūrybai ar naujam gyvenimo etapui.
Tuomet skausmas nebėra vien tai, ką kitas žmogus man padarė.
Jis tampa medžiaga, iš kurios kažką kuriu aš.
Kai skausmas tampa jėga
Stiprybę dažnai įsivaizduojame kaip gebėjimą smogti atgal.
Bet galbūt egzistuoja sunkesnė jos forma.
Atlaikyti smūgį.
Pajusti jo jėgą.
Neneigti skausmo.
Apginti save.
Ir kartu neleisti skausmui paversti manęs tuo, kas mane sužeidė.
Tuomet įskaudinęs žmogus lieka atsakingas už savo veiksmą.
O aš galiu išeiti ne tik su žaizda.
Galiu išeiti stipresnė.
Komentarai