Per bookswaplt išmainiusi savo knygas gavau A. Lightman “Einšteino sapnai”.
Jeigu Jūs turėtumėte tokius sapnus, tai tikrai būtumėte pradėję galvoti apie realiatyvumo teoriją. Neišvengiamai. :) “Laikas yra liūdesio buveinė, bet gyventi gyvenimą yra puiku, o be laiko nėra gyvenimo. Kiti nesutinka. Verčiau jie patirs pasitenkinimo amžinybę, net jei ta amžinybė būtų nekintama ir sustingusi, kaip dėžutėje įtupdyta plaštakė" Man priminė mano turėtą sapną, kuomet jaučiau beprasmybę. Sapnavau kaip žvelgiu iš tuštumos, baltos erdvės, tylos ir ramybės pasaulio į mūsų žemę, kurioje yra patyrimas, daug spalvų, liūdesio ir džiaugsmo, gyvenimo, visko. Ir mane aplankė įdomumo patyrimas. - Juk įdomu gyventi. Tai mane labai traukia. Daug įdomiau nei pasitenkinimo amžinybė. Tuo metu mane šis sapnas pakeitė. Tiesiog beprasmybės pojūtis kažkur nublėso ir atsirado įdomumas. Va taip per vieną naktį. Su šiuo sapnu niekaip nedirbau, tik prisimenu iki šiol. Jis man davė patyrimą, kurį nešiojuos iki šiol. Jis man davė patyrimą, kuris mane perkeitė. Tik tiek. Grįžtant prie knygos- rekomenduoju paskaityti. Pasakojimai, kilę iš sapnų, apie laiką. Kai kur verčia susimąstyti, kai kur bėga pagaugai beskaitant. Ir visur apima gyvenimo trapumo, gražumo ir unikalumo pojūtis.
