Jeigu manęs paklaustumėte, kokia man labiausiai patikusi, įsiminusi knyga, kurią galėčiau rekomenduoti visiems sutiktiems, susimąstyčiau. Esu perskaičiusi daugybę knygų psichologijos, psichoterapijos, saviugdos temomis. Daug yra gerų. Daug knygų mane įtakojo ir keitė mano augimo kelyje. Dar kai kurios yra padėtos ateities skaitymui. Kaip ir supratote, tai tikrai būtų knyga apie psichologiją, psichoterapiją, nusakanti mane ir mano aistrą.
Mintyse galvoju apie I.D. Yalomo knygas, kurias rekomenduoju klientams. Ir staiga prisimenu knygą, kuri man padarė didžiausią įtaką- sukrėtusi, padėjusi atverti gilesnius klodus apie asmens brandą, apie meilę ir apie psichoterapijos naudą.
Ir ji yra - M. Scott Peck "Nepramintuoju taku. Naujoji meilės, tradicinių vertybių ir dvasinio tobulėjimo psichologija".
Visai neseniai draugė ją grąžino, tad nupėdinu iki savo knygų spintos susirasti. Vidutinio storumo (268 p.) knyga pribraukyta pieštuku mano ir netgi draugės (patikusios mintys pabrauktos ar kitaip pažymėtos), kraštelis išteptas kava (gaila, bet nieko nepadarysi- ji gyvena su mumis). Atsiverčiu, nes tiksliai nepamenu knygoje perteikiamų minčių (skaičiau prieš 8 metus). Menu tik įspūdį, kurį ji man padarė ir kaip aš paskui apie ją daug pasakojau kitiems. "Patikrinsiu, ar vis dar aktualios aprašytos idėjos",- pradėjusi skaityti iš naujo, pagalvojau.
Ir beskaitant pagalvojau, kad net tik, kad aktualios idėjos, tačiau galbūt derėtų jas susikonspektuoti ir dažniau apmąstymuose grįžti prie jų. Man patinka autoriaus aprašytos mintys, kurias jis pagrindžia asmenine patirtimi. Tai užtikrina lengvesnį supratimą, įsijautimą beskaitant.
Knygoje pristatomi savidrausmės būdai, kuriomis turėtų vadovautis žmogus, siekiantis bręsti ir tobulėti: pasitenkinimo nutolinimas, atsakomybės prisiėmimas, ištikimybė tiesai ar tikrovei bei pusiausvyros išlaikymas. Autorius kiekvieną vertybę aprašo išsamiai pagrįsdamas savo psichiatrinio darbo su klientais pavyzdžiais.
“Daugelis psichoterapeutų pacientų, kurie turi drąsos pradėti terapiją iš pat pradžių, priešingai stereotipiniam įvaizdžiui, yra iš esmės daug stipresni ir sveikesni už kitus."
Antroje dalyje tyrinėjima meilė gyvenime ir psichoterapijoje. Meilė apibrėžiama ne kaip jausmas, o kaip valios veiksmas. Mes pasirenkame mylėti siekdami savo ir kito žmogaus dvasinio tobulėjimo, augimo. O įsimylėjimas, priklausomybė, pasiaukojimas nėra meilė. Būtent mintis apie meilę kaip valios veiksmą kadaise mane sukrėtė labiausiai. Aš anuomet tikėjau jausmu, siekau jo, norėjau būti mylima. Kaip ir kiekvienas žmogus. Ir staiga suvokimas apie meilę pasikeitė. Tikiu visa savo esybe, kad meilė- tai pastangos padėti kitam žmogui augti. Tai taip stipru, kad mokinuosi visą savo gyvenimą. Ir dar ne pabaiga.
“Aš meilę apibūdinu taip: tai noras išplėsti savąjį “aš” savo ir kitų dvasiniam tobulėjimui.”
Tolimesniuose skyriuose tyrinėjama branda tikėjimo ir moralės temomis. Man džiaugsmą atneša, kai autorius dalinasi sapnų verte psichoterapijos procese su konkrečiais pavyzdžiais.
“Kai pasiseka išsiaiškinti sapno reikšmę, gautoji žinia visada yra orientuota taip, kad padėtų mums dvasiškai tobulėti.”
Šią gilią knygą rekomenduoju visiems, kuriems įdomus augimas, branda, meilė ir psichoterapija.
11 plunksnų iš 10 ! :)
Comments