„Kas su manim blogai?“ – ar tikrai kažkas blogai, ar tai kvietimas į savęs pažinimą?

Labai dažnai terapijos kabinete išgirstu klausimą: „Kas su manim blogai?“ Žmonės ateina pasimetę, pavargę nuo savo reakcijų, jausmų ar minčių, manydami, kad su jais kažkas negerai. Bet tiesa tokia – su tavim nieko blogo nėra. Tačiau yra jausmas. Ir jausmas, kad „su manim kažkas ne taip“, yra labai svarbus.

Galbūt jis kviečia tave stabtelėti, pažinti save ir geriau suprasti savo aplinką? Už tokio klausimo dažnai slypi ne sutrikimas, o augimo galimybė.

Klausimas „Kas su manim blogai?“ gali tapti pradžia pokyčiams

1. Atgyvenęs kūrybiškas prisitaikymas

Žmogus nuo pat gimimo siekia vieno – išgyventi ir prisitaikyti prie aplinkos. Jei vaikystėje buvo nesaugu pasakyti savo nuomonę, natūralu, kad prisitaikei – tylėjai, slėpei mintis, kad apsisaugotum. Tai buvo kūrybiškas, sveikas sprendimas, padėjęs išgyventi.

Tačiau problema atsiranda vėliau, kai aplinka pasikeičia. Atsidūrus saugioje erdvėje, kur tave skatina kalbėti, senasis įprotis gali pradėti trukdyti. Tylėjimas tampa nebe apsauga, o kliūtis.

👉 Ką daryti?

• Pirmiausia – pripažinti savo istoriją. Suprasti, kad tylėjimas kažkada buvo tavo stiprybė.

• Leisti sau išgyventi skausmą, liūdesį ar pyktį, kad tada tavęs neklausė.

• Pamažu išbandyti naują elgesį – šįkart pasakyti.

Viskas su tavim gerai. Tiesiog tavo kadaise geriausias prisitaikymo būdas atgyveno. Laikas jį peržiūrėti ir susigrąžinti laisvę rinktis – patylėti arba prabilti.

Norintiems giliau – rekomenduoju Robert W. Resnick paskaitą apie kūrybinį prisitaikymą.:

2. Nebaigti reikalai

Ar pastebi, kad paprastoje situacijoje reaguoji per daug audringai? Maža kibirkštis sukelia didelį gaisrą? Tai gali reikšti, kad turi nebaigtų reikalų iš praeities.

Dabartinė situacija pažadina jausmus, kurie buvo skirti senam patyrimui – vaikystės nuoskaudai, neišgirstam poreikiui, neišsakytam skausmui. Kadangi tada tie jausmai nebuvo išreikšti, šiandien jie „sprogsta“ dvigubai ar net trigubai stipriau.

👉 Kokia išeitis?

• Sąmoningai grįžti prie tų nebaigtų patirčių.

• Papasakoti, prisiminti, išgyventi jausmus, kurių nepavyko išreikšti anksčiau.

• Leisti sau su sąmoningumu atskirti: tai buvo tada, o dabar yra kita situacija.

Viskas su tavim gerai. Mes visi turime nebaigtų reikalų. Skirtumas tik tas, ar juos nešamės aklai, ar sąmoningai pripažįstame ir išlaisviname.

3. Neįsisąmonintas poreikis

Kartais pyksti ir pats nesupranti – kodėl? Atrodo, jog priežastis maža, bet viduje verda didelis jausmas. Dažniausiai pyktis yra ne priešas, o žinutė apie nepatenkintą poreikį.

👉 Ką verta savęs paklausti?

• „Kokią žinutę man nori perduoti pyktis?“

• „Apie kokį nepatenkintą poreikį jis kalba?“

• „Kas man iš tikrųjų yra svarbu šioje situacijoje?“

Pyktis gali sakyti: „Noriu, kad mane išgirstų. Noriu ribų. Noriu saugumo. Noriu laisvės.“

Viskas su tavim gerai. Tu tiesiog dar nespėjai paklausti savęs apie tikruosius poreikius. Kai pradėsi jų klausytis, pyktis taps nebe sprogimu, o vedliu.

Ir pabaigai – apie psichologinę sveikatą

Jeigu netreniruojame kūno mankštomis, nesitikime, kad būsime atletiški. Taip pat ir su psichologine sveikata – jeigu netreniruojame sąmoningo dėmesingumo savo reakcijoms, elgesiui, pojūčiams ir jausmams, negalime tikėtis, kad būsime brandūs ir ramūs.

Psichologinė sveikata reikalauja praktikos – kaip sportas. Tai nėra „vieną kartą supratau ir išmokau“. Tai nuolatinis procesas:

• atpažinti savo jausmus,

• priimti savo poreikius,

• paleisti nebaigtus reikalus,

• drąsiai rinktis naujus būdus būti.

Viskas su tavim gerai. O klausimas „Kas su manim blogai?“ gali tapti ne diagnoze, o kvietimu į sąmoningesnį, prasmingesnį santykį su savimi.

J