Juokas nežinant raidės



Mano mažiausioji prašo pamokyti ją skaityti.

- Gerai, atsinešk lapą ir rašiklį ,- atliepiu į jos prašymą.

Ilgai netrukus pradedu rašyti žodžius skiemenimis, o ji skaito raides ir jungia į garsus, o skiemenis į žodžius.


Prisijungia brolis ir pasisiūlo užrašyti žodį. Mažiausiajai sutikus imasi rašyti ir prikervezoja.


-Nesuprantu, ką tu čia parašei,- piktinasi mažoji.

- Nubrauk neteisingai parašytas raides ir parašyk iš naujo,- bandau taisyti situaciją.


Mažoji verkia, kad brolis sugadino lapą, tačiau pyktis stipresnis- atsistoja, pasiima naują lapą ir perrašo tris žodžius, kuriuo jau perskaitė. Ir su lapu, kuriame nėra klaidų, grįžta pas mane toliau mokintis. Tvarka triumfuoja. :)


Tęsiam toliau. Iki kol parašau žodį "RAU-DO-NA". Žiūri į D raidę ir pradeda kvatotis sakydama "Nežinau šitos raidės". Savo nuoširdžiu juoku užkrečia ir mane. Juokiamės abi. Tikrai linksma nežinoti raidės.


Susimąstau, kaip skiriasi fenomenologija. Man ir daugumai iš mano kartos nežinoti yra blogai, negalima, baisu, gėda. O štai mano mažajai yra nuoširdžiai juokinga kažko nežinoti. Mūsų santykyje susiduria dvi skirtingos fenomenologijos- du skirtingi patyrimai. Ir santykyje vyksta mainai. Aš mokau skaityti, o ji mane moko kvatotis ko nors nežinant.


Lygiai taip pat ir psichoterapijoje santykis, kai susiduria skirtingumai, gali gydyti, keisti požiūrį ir net reakciją.

23 peržiūros0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską
Tapti savimi logo 2.png