Straipsnyje “Aukos trikampis - kančios garantas” apžvelgiau S. Karpmano aukos trikampio modelį. Jeigu atpažįstate save ir kitus esančius aukos trikampyje, patiriate kančią ir norite gyventi laimingai- išeitis yra. Tiesiog pasitraukti iš aukos trikampio. Kadaise taip pasakė mano dėstytojas, tačiau ilgą kelią teko nueiti (ir vis dar eiti), kad pasitraukimą praktikuočiau. Iš tiesų, trumpas atsakymas- pasitraukt, tačiau nėra lengva tai padaryti. Kokius žingsnius reikia žengti, kad galima būtų pasitraukti arba dar geriau- nepatekti ir neįsitraukti?
Photo by Basil James on Unsplash
Pristatau žingsnius, kurie padeda išeiti iš aukos trikampio.
1. Atpažinti aukos veidus santykiuose
Negalime pasitraukti iš aukos trikampio kol neatpažįstame, kad jame esame. Pradžioje turime žinoti aukos trikampio roles ir jas atpažinti santykiuose. Kiekvienas vaidmuo turi savo kalbą, įsitikinimus ir elgesį, kuriuos verta pažinti.
Atpažinkite kaip užimate vieną ar kitą rolę. Pastebėkite koks vaidmuo jums dažniausiai tenka santykiuose, per kurį patenkate į trikampį. Atkreipkite dėmesį, kaip kito žmogaus prisiimta rolė skatina jus prisiimti vieną iš likusių rolių. Galite klausti savęs:
„Kas mane skatina įsitraukti į trikampį? Iš kurio taško aš įeinu į trikampį, kada įsitraukiu į „žaidimą“?
Pvz., jeigu kitas žmogus prisiima Aukos rolę ir pradeda kalbėti “kaip viskas blogai, nieko negaliu padaryti”, pastebėkite kaip jus tai veikia- ar nejučiomis pradeda siūlyti pagalbą (tampate Gelbėtoju), ar pradeda pykti (tampate Agresoriumi). Arba kai kitas žmogus pradeda jums patarinėti kaip gyventi, mokyti savo nuožiūra, nors jūs neprašėte patarimo, pastebėkite, ar nepasijuntante Auka- bejėgė, negalinti, nesugebanti, nes kitas pradeda jus gelbėti.
Kada tampame sąmoningi kas su mumis vyksta, galime pradėti stebėti savo santykį ir bendravimą su kitais žmonėmis bei identifikuoti koks vaidmuo yra mūsų pradinis taškas, per kurį patenkame į trikampį. Svarbu neteisti ir nekaltinti nei savęs, nei kitų pastebėjus atliekamas roles. Taip pat netapatinkite savęs su atliekama role- tai tik rolė, kurioje šiuo metu esate, tačiau tai nenusako Jūsų viso. Taip ateityje bus lengviau atsisakyti rolės.
2. Pažinti savo įsitikinimus ir taisykles, kuriomis gyvename
Atpažinus aukos trikampio rolę santykyje su kitais, sekantis žingsnis- yra giliau pažinti savo įsitikinimus, kurie įtakoja rolės pasirinkimą. Vienas su kitu mes bendraujame per nesąmoningus įsitikinimus, kurie įtakoja mūsų mąstymą ir elgesį. Įsitikinimai yra tarsi įsitvirtinę įpročiai- kažkuomet padaryta teisinga išvada iš situacijos yra automatiškai taikoma visos ateities situacijoms. Todėl verta peržiūrėti ir pasikoreguoti, jeigu aplinkos situacija pasikeitė.
Kiekvienas pradinis taškas – Gelbėtojas, Auka ir Agresorius – turi savo įsitikinimų rinkinį, kuris skatina žmogų judėti trikampio kampais. Šie įsitikinimai jungiasi sukurdami neįsisąmonintas istorijas. Mes tikime šiais savo ir kitų įsitikinimais net nesuabejodami jais. Palikti be priežiūros klajoti mūsų pasąmonėje jie generuoja įvairiausius skausmingus ir nemalonius jausmus kaip nevisavertiškumas, silpnumas, menkumas. Judėdami trikampio kampais mes tik sustipriname šiuos įsitikinimus ir jausmus.
Tam, kad ištrūktume iš trikampio, turime peržiūrėti taisykles, kurias susikūrėme priėmę dalį įsitikinimų apie save ir pasaulį dar vaikystėje. Tokios šeimos nuostatos, kaip „apie tai nekalbama“, „pasilaikyk savo jausmus sau“ arba „rūpintis savimi yra egoistiška“ turi būti pakeistos naujomis, atitinkančiomis dabartinį gyvenimą.
Gelbėtojai yra įsitikinę, kad jų poreikiai yra nesvarbūs ir nereikšmingi. Tai reiškia, kad vienintelis būdas jiems turėti ryšį su kitais žmonėmis, būti pripažintais ir reikalingais yra rūpestis jais. Gelbėtojai baudžia save jeigu nesirūpina kitais. Jų pradinio taško istorija skamba maždaug taip: „Jei pakankamai gerai ir ilgai rūpinsiuosi kitais, pradėsiu jausti pilnatvę. Tai yra vienintelis būdas kaip galiu būti mylimas“.
Aukos istorija yra tokia, kad patys jie nieko nesugeba ir tą mielai vėl ir vėl sau įrodinėja. Tikėdami, kad patys yra nepajėgūs, įstrigę Aukos vaidmenyje be perstojo ieško ko nors, kad juos „išgelbėtų“. Visgi nors jie tiki, kad turėti gelbėtoją yra kažkas, kas joms priklauso, jos tuo pat metu pyksta ant gelbėtojo, nes jaučiasi taip, tarsi gelbėtojas į jas žiūrėtų iš aukšto.
Agresorius tiki, kad pasaulis yra pavojingas ir jo būdas laikyti žmones „savo vietose“ yra veiksmingas per baimę ir gąsdinimus. Agresorius nemato, kad jo būdai užtikrinti sau saugumą tik sustiprina įsitikinimą, kad pasaulis yra pavojinga vieta. Agresoriaus sau pasakojama istorija yra, kad jis – nekaltas stebėtojas pasaulyje, kupiname jį nuskriausti norinčių žmonių. “Išgyvena tik stipriausi” , todėl geriausias Agresoriaus šansas išlikti yra pulti pirmam. Taip Agresorius lieka gyventi nuolatiniame puolimo/gynybos režime.
3. Atpažinti, jausti ir pripažinti savo emocijas ir jausmus
Kartais mes neigiame savo emocijas ir jausmus vengdami jaustis prastai, tačiau toks elgesys ilgalaikėje perspektyvoje mums kenkia. Kada nustumiame savo emocijas, persipildome jomis ir pradedame elgtis impulsyviai. Ši susikaupusi emocinė energija pradeda valdyti mūsų gyvenimus iš užkulisių.
Kiekvieną kartą kada neigiame tai, ką jaučiame, stumiame save į aukos vaidmenį. Mes neprisiimame atsakomybės už tai, kas vyksta mūsų gyvenime, todėl tampame aukomis savo pačių gyvenime. Emocijos atsiranda kaip pojūčiai mūsų kūne, suteikdamos informacijos apie aplink mus esantį pasaulį ir padėdamos reguliuotis jame. Jausmai kyla priklausomai nuo to, kuo mes tikime. Perspėja mus kada galvojame ką nors liūdno, skausmingo ar slegiančio. Jausmai išsisklaido tada, kada už jų slypintis įsitikinimas yra iki galo įsisąmonintas ir pažintas. Emocija praeina tuomet, kai mes ją išjaučiame ir suprantame jos siunčiamą žinią.
Neretai mes patenkame į trikampį vejami nemalonių jausmų. Mes ką nors pagalvojame, mintis sukelia kaltę ar gėdą ir tai paskatina automatiškai reaguoti tokiu būdu, kuris grąžina mus į trikampį. Toks elgesys paprastai yra netinkamas būdas sukontroliuoti ar išvengti nemalonių jausmų tam, kad galėtume vėl pasijusti geriau.
Pavyzdžiui galime stengtis išsigelbėti kitus tam, kad jie ir mes patys nesijaustume blogai. Mes pasakojame sau istorijas kaip „ji / jis su tuo nesusitvarkys“, arba „tai ją/ jį įskaudins“, taigi bandome viską sutvarkyti už juos. Galime pastebėti, kad jaučiamės geriau tada, kada veikiame – taip kuriam laikui išlaikome iliuziją, kad kontroliuojame situaciją ir esame pajėgūs kažką pakeisti ar įtakoti. Ko nepastebime, tai kad atsiradęs galios ir pajėgumo pojūtis kitam žmogui kainuoja jo galios sumenkinimą ir skatina jį jaustis taip, tarsi pats nieko nesugebėtų.
Aukos trikampį „maitina“ gėda ir kaltė. Kaltę Aukos naudoja tam, kad manipuliuotų Gelbėtoju ir skatintų jomis pasirūpinti: „Jei tu to nepadarysi, tai kas tada padarys?“
4. Pažinti save
Tam, kad gyventume realybėje, turime atsigręžti į tiesą. Tam, kad sakytume tiesą sau ir kitiems, pirma turime išsiaiškinti kokia ta tiesą yra. Tol, kol mūsų veiksmus kontroliuoja paneigti jausmai ir nesąmoningi įsitikinimai, mes niekaip negalime žinoti savo asmeninės tiesos ir liekame atitrūkę nuo realybės. Mūsų elgesį toliau kontroliuoja automatiški, nesąmoningi elgesio scenarijai. Tai dar viena visų trikampio „žaidėjų“ savybė – nenuoširdumas ir tiesos nematymas. Tik sakydami tiesą sau ir kitiems galime pradėti judėti iš Aukos trikampio.
Agresorius turi giliai įsišaknijusį teisingumo jausmą. Jis tiki galia ir atkaklumu. Šios savybės nėra neigiamos - netgi būtinos pasirūpinimui savimi. Tačiau Agresorius šias savybes naudoja iškreiptu būdu. Kada šios savybės – saugojimas, vedimas ir ribų nustatydamas – nėra iki galo įsisąmonintos ir pripažintos, jos yra naudojamos nesąmoningai ir neatsakingai. Puolimas Agresorius tampa priimtinu būdu naudoti šias savybes ir vėliau pateisinti tai savigyna. Tuo pat metu Agresorius save mato kaip nekaltą auką: „Jie mane sužeidė – aš turėjau gintis ir dėl to puoliau atgal“. Mums sunku pripažinti patiems sau, kad prastai elgiamės su kitais žmonėmis. Agresoriai pateisina savo elgesį turėdami „gerą priežastį“ – „jie man kažką blogo padarė“, „jie iš manęs kažką atėmė“ – taigi aš teisėtai juos puolu atgal ir žeidžiu. Agresoriai užspaudžia savo gebėjimus globoti, rūpintis, prižiūrėti ir vietoje to visas problemas sprendžia pykčiu, kontrole ir grubiu elgesiu. Agresoriui nėra kito kelio iš trikampio kaip tik suabejoti savo įsitikinimu, kad jie yra tyri, nekalti stebėtojai, kuriuos visi aplinkiniai visaip stengiasi sužeisti.
Kuomet mes paneigiame ir užspaudžiame gebėjimą globoti ir rūpintis bei ginti ir nustatyti ribas – papuolame į Auką. Taigi Auka yra žmogus, kuris nemoka nei nustatyti ribų nei pasirūpinti ir pagloboti save. Auka, norinti ištrūkti iš trikampio, turi pamatyti kodėl jai yra patogu likti „silpnai ir pažeidžiamai“. O tai reiškia tapti nuoširdžia savo manipuliacijose kitais žmonėmis pasakojant apie savo nepajėgumą susitvarkyti su savimi ir gyvenimu tam, kad kiti jomis pasirūpintų.
Tam, kad Gelbėtojas būtų nuoširdus su savimi jis turi pripažinti savo nesąmoningą troškimą, kad kiti būtų nuo jo priklausomi. Tai reiškia pripažinimą, kad būdami Gelbėtojais jie užpildo savo pačių troškimą būti vertingais. Kol Gelbėtojas matys kitą žmogų kaip silpną, nepajėgią auką, tol jie vers save patikėti, kad jie turi būti gelbėtojais ir viską sutvarkyti. Tokiu atveju jų pačių poreikiai bus toliau ignoruojami.
5. Brėžti savo ribas
Atpažinę savo įsitikinimus ir jausmus bei pamatę, kad buvimas aukos trikampyje atneša tik skausmą ir kančią, pradedame norėti iš jo išeiti. Todėl tampa būtinas ribų brėžimo įgūdis.
Kuomet jaučiame kaltę, kai Auka sako “Jeigu tu to nepadarysi, tai kas tada padarys?”, turime išmokti nubrėžti ribą- nedaryti už Auką to, ką ji pati gali padaryti. Auka pasidariusi pati turės galimybę išeiti iš Aukos trikampio. Svarbu brėžti ribą manipuliacijai per kaltę.
6. Prisiimti atsakomybę už save
Išėjimui iš aukos trikampio vaidmenų būtinas atsakomybės už save ir savo gyvenimą prisiėmimas.
Kiekvieną kartą, kada neprisiimame už save visos atsakomybės, patenkame į trikampį. Netgi
Gelbėtojai, kurie didžiuojasi tuo, kad yra atsakingi, neprisiima už save atsakomybės. Jie rūpinasi visais iš eilės, bet neturi supratimo kaip tą daryti su savimi. Atsakomybės už save neprisiėmimas yra esminis faktorius, padedantis identifikuoti, kada esame trikampyje. Agresoriai atsakomybę permeta kaltindami kitus už savo pačių kančias. Aukos ieško, kad kas nors kitas prisiimtų už jas atsakomybę. Nei vienas žmogus bet kuriame iš šių vaidmenų neprisiima atsakomybės pats už save.
Tol, kol bėgiojame patys ir vaikome kitus trikampio kraštinėmis, esame priversti reaguoti automatiškai, mechaniškai, pagal iš anksto nustatytus scenarijus. Vietoje to, kad gyventume spontaniškai ir laisvai sąmoningai priimdami sprendimus, atsakomybę už save ir sprendimų pasekmes, esame įkalinti gyventi nuobodų ir skausmingą gyvenimą valdomi savo pačių ir kitų žmonių nesąmoningų įsitikinimų ir scenarijų. Tam, kad gyventume pilnavertį gyvenimą turime sąmoningai pasirinkti ištrūkti iš trikampio kartu taikiai žiūrėdami į tuos žmones, kurie vis dar įsukti į savo gyvenimo dramas.
Ironiška, bet išėjimas iš aukos trikampio yra kaip tik per Agresorių. Visgi tai nereiškia, kad reikia iš tikro tapti Agresoriumi. Tai reiškia, kad kada nusprendžiame pasitraukti iš trikampio, kiti gali matyti mus kaip agresorius. Kada nusprendžiame prisiimti atsakomybę ir sakyti tiesą, tie, kurie yra trikampyje, greičiausiai apkaltins mus netinkamu elgesiu. Auka gali verkšlenti „Kaip gali atsisakyti manimi rūpintis?“, Gelbėtojas bus nepatenkintas, sakydamas „ Kaip suprasti, kad tau nereikia mano pagalbos?“ kada jo auka nuspręs tapti atsakinga už savo gyvenimą. Kitais žodžiais tariant tam, kad ištrūktume iš aukos trikampio, turime būti pasiruošę, kad dalis žmonių, ypač artimų mus matys kaip „blogiukus“. Tai nedaro mūsų blogais, tačiau turime būti pasiruošę nepatogumui, jog tokiais mus matys kiti žmonės.
Epilogas
Kada pradedame prisiimti atsakomybę už save ir savo gyvenimą, pradedama ieškoti tikrųjų savo motyvų ir jausmų kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Tampame pasiruošę jausti savo nepatogius, nemalonius jausmus ir taip pat leidžiame kitiems jausti savuosius neskubėdami jų gelbėti. Jei tie, su kuriais turime artimesnius santykius taip pat yra pasiruošę būti nuoširdūs su savimi ir sutinka dalyvauti savęs pažinimo procese, kartu galime kurti daug sveikesnius santykius. To pasekoje vis rečiau ir rečiau bendrausime vedami kaltės, baimės ar gėdos.
Gera žinia yra ta, kad nesvarbu ar mūsų mylimi žmonės norės išeiti iš trikampio ar ne, mes galim tai padaryti patys, nepriklausomai nuo nieko kito! O tai nenumaldomai pakeis visą bendravimo dinamiką ir su kitais žmonėmis. Būti auka yra tik mūsų asmeninis pasirinkimas, o ne gyvenimo faktas.
Išeiti iš trikampio reiškia žinoti savo tiesą kiekvieną akimirką ir būti pasiruošusiems nustatyti ribas kada reikia. Ribų nustatymas neturi nieko bendro su kontrole ar manipuliavimu. Nustatydami ribas mes esame pasiruošę pirma atrasti tikrąją savo tiesą ir veikiame vedami kūrybiškumo ir gilaus troškimo geriau save pažinti. Tokiu atveju net jeigu nusprendžiame pasitraukti iš situacijos ar nuo žmogaus, turime daug didesnį šansą, kad šis mūsų poelgis bus pagrįstas tiesa, o ne drama.
Išėjimas iš trikampio nėra kažkas, ką galime padaryti vieną kartą visiems laikams. Mes tai išeiname iš jo, tai grįžtame atgal. Tokie įrankiai kaip Aukos trikampio schema sudaryta minėto Stiveno Karpmano (Stephen Karpman) yra kaip žemėlapis. Jis padeda mums susigaudyti kur mes esame santykyje su savim ir gyvenimu ir kur link judame. Šito žemėlapio studijavimas padeda atrasti geriausią kelią iš Aukos trikampio. Pasikartosiu – tai procesas, ne galutinis taškas. Aš kviečiu jus atsipalaiduoti ir tapti smalsiais, išradingais tyrinėtojais ir pasiruošusiais mokytis studentais. Tegul jūsų jausmai ir mintys būna mokytojais kol jūs keliausite keliu, vedančiu iš Aukos trikampio.
Šaltiniai:
Comments