Ilgai negalėjau suprasti baimės geriau save suprasti. Maniau, kad čia toks didelis gėris- geriau save pažįsti, gyvenimas tik lengvėja ir gražėja.
Kol vieną dieną patyriau tai. Greičiau prisileidau, nes ji visada tūnojo šalia. Vieniems dalykams buvau drąsi, o kitų- vengiau. Taigi BIJOJAU.
NESAUGU. O jeigu sužinosiu apie save tai, kas įtakos mano gyvenimą. Įtakos taip, kad taip, kaip yra dabar, nebeužteks, negalėsiu taip palikti. Teks keisti. Nebematyti jau nebegalėsiu. Tai gal geriau palikti taip, kaip yra. Nei pastangų dėti bandant sužinoti apie save daugiau. Nei paskui reikės kažką keisti. Saugu ir ramu. Netenkina, bet ... labiau baisu ir kainuos pastangų.
Ir tai suprantama. Daugelis taip gyvena. Ir ką? Nieko.
Tik štai ateina MIRTIS. Ir ką aš padariau dėl savo gyvenimo? Bijojau rizikuoti, bijojau žengti žingsnį į nežinią. Bet gyvenau sąlyginai saugų, nors ir nelabai jaudinantį gyvenimą.
Man padeda surasti savo atsakymą žvelgiant iš mirties perspektyvos. Nereikia būti ant mirties slenksčio kad žvelgtum nuo jo. Ko labiau gailėsiuos? Nejaudinančio gyvenimo ar rizikuoti su baime?
Įkvėpiu, iškvėpiu ir tariu sau:
- Labiau gailėsiuos pragyvento nejaudinančio gyvenimo.
O kaip tu?
Comentarios