top of page

Atstūmimas erelio žvilgsniu

Jeigu pakiltumėme ir apžvelgtumėme erelio žvilgsniu atstūmimą- ką pastebėtumėte? Dalinuosi savo apmąstymais apie atstūmimą: sveiką, reikalingą, kenkiantį, apsunkinantį ir netgi įsukantį į kančios ratą.


Atstumiame tai, kas mums nereikalinga, nepriimtina, netinkama. Ir gerai, kad turime galimybę atstumti. Čia kaip mažas vaikas, jau sočiai privalgęs košės, pradeda pukšti- atstumia mamos pastangas dar sumaitinti likutį. Jis žino savo kūną, patiria sotumo jausmą ir nori apsisaugoti nuo persivalgymo. Čia sveikas atstūmimas, kuris reikalingas organizmo vientisumui ir sveikumui užsitikrinti. Mes turime teisę į savo kūną - kūnas yra mūsų - ir mes netgi turime pareigą juo rūpintis ir jį ginti. Tik mes geriausiai galime pajausti ir žinoti, kas mums yra geriausia - kas mūsų kūnui yra geriausia.


Dar atstumiame netinkamus poelgius, nepriimtinas idėjas, pasiūlymus veiklai. Čia irgi tik mes geriausiai galime žinoti, kas mums tinka, o kas netinka. Kitam žmogui gali tikti, o mums- ne. Ir šventa.


O kada atstūmimas sukuria kančią?

laivas išstumtas iš vandenyno
Atstūmimas

Kai atstumiame jausmus savuosius, tuomet jau turime šiokią tokią problemą. Galima gyventi ir netgi nugyventi visą gyvenimą. Tik sumokėsime tam tikrą kainą- įtampos, pastangų, tikėkimės - ne susirgimų. Rizikuojame iš kitų žmonių patirti atstumimą - kuomet patys atstumiame save, kiti tuo nesąmoningai pasinaudoja tarsi jausdami, tarsi papipirindami žaizdą.


Apsiribojame savo gyvenimą bijodami tam tikrų jausmų. Natūralu, kad kai atstumiame savuosius jausmus- negalime priimti kito žmogaus jausmų, juos išgirsti, pabūti, atjausti. Tai tiesiog nepakeliama, nes kito žmogaus jausmai žadina savuosius. Mes ginamės. Nenorėdami kitą įskaudinti, neturėdami tokios intencijos, tiesiog iš nemokėjimo atstumiame.


Taip pat galime atstumti kitą žmogų- toks, koks yra, nes savyje turime įsitikinimą, įsivaizdavimą, koks kitas turėtų būti. Mums nepriimtina- mes atstumiam kitą, reikalaujame pasikeisti, kad jis atitiktų mūsų įsivaizdavimą, kad mes neturėtumėme išgyventi frustracijos.


Kaip pradedame suktis atstūmimo ratu?


Kuomet kitą atstumiam tokį, koks jis yra (kalbame apie savybes), kai atstumiam kito žmogaus jausmus- neturėdami intencijos kitą įskaudinti - sukuriam skausmą kitam. Kitam skauda, kai jis yra atstumiamas, kai jo jausmai nematomi, nepriimtini. Jeigu kitas panašus į mus- greičiausiai jis pradės atstūminėti mus. Ten, kur mums jautru ir kur skauda. Taigi pradedame kentėti ir mes. Ir kai ratas užsisuka- kerštas, pyktis, nepasitenkinimas ima viršų - lyg kuras padeda ratui suktis. Kenčiame mes, kenčia kitas. Visi kenčiame. Ir dažnai to dar ilgai ilgai nematome. Būname įsitikinę savo teisumu- bandom įrodyti savo tiesą- kitas turi pasikeisti ir tada viskas bus gerai. Tik taip nenutinka. Kai atstūmimai nedideli - sunkiau pastebimi, ilgiau sukamės atstūmimo rate. Čia kaip žinomas eksperimentas- lėtai kaitinama varlė išverda (jeigu varlę įdėję į šaltą vandenį jį iš lėto kaitinsime, ji nepajaus pokyčio, neiššoks, o išvirs). Kai atstūmimai dideli, jau visuomenė reaguoja, gina- fizinio smurto atveju galima rasti pagalbą, palaikymą. Taigi lengviau nepastebimai sukamės atstūmimo ratu, kai trūksta žinių apie subtilius atstūmimus, kurie nedideli, bet skauda.


Gyvename skausme, kuriame skausmą. Iki kol prarandame viltį, jaučiame bejėgiškumą- įdėtos pastangos norimos naudos nesukūrė. Ir gerai- kitaip kartotumėme visą gyvenimą. Tai metas sustoti. Sustoti ir pamatyti situaciją erelio žvilgsniu- kaip prasidėjo atstūmimo ratas, kaip į jį patekome ir surasti išėjimą iš jo. O išėjimas- žvelgiant gilyn į save. Pradedant priimti savo jausmus, juos patiriant, įsisąmoninant savo įsitikinimus. Ir pamažu išmokstame nebeatstumti patys savęs. Priimdami save gebame priimti ir kitą. Čia atsiranda šansas pokyčiui į šviesesnį rytojų.


Kokius dar atstūmimus matote / patiriate?


65 peržiūros0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską

ความคิดเห็น


Tapti savimi logo 2.png
bottom of page